Mindaugas Tendziagolskis 2006-2007 (c) Visos teisės saugomos
Įvadas
I. Wittgensteino kalbos ir reikšmės samprata
II. Wittgensteino kalbos ir reikšmės samprata postmodernios estetikos kontekste
III. Vaizdų/pavidalų visuma pagal Wittgensteiną
IV. Reikšmės konstravimo problemos mokymosi procese
Išvados
Literatūros sąrašas
Tema: “Reikšmės konstravimo problemos” (reikšmės darybos ypatumai).
Darbe bus nagrinėjamos meninių darinių reikšmės sudarymo ir perskaitymo problemos, meniškumo vertinimo situacija.
Tikslas ir uždaviniai: Šiuo tyrimu siekiama išsiaiškinti kaip funkcionuoja reikšmė kasdieniame pasaulyje bei meniniuose dariniuose; taip pat išsiaiškinti reikšmės darybos ypatumus, bei iškylančias problemas susijusias su meno kūrinio perskaitymu, bei reikšmės konstravimu.
Šio tyrimo pagrindinis tikslas - pagal Wittgensteino kalbos ir reikšmės sampratą susikurti savąją meno darinių reikšmės konstravimo bei mokymo metodiką (visuma būdų bei taisyklių kokiam nors darbui ar veiksmui atlikti).
Problema: Darbe norėta atsakyti į šiuos klausimus: 1. kaip funkcionuoja “reikšmės” sąvoka mene (menininkų žargone); 2. kaip funkcionuoja reikšmė kasdieniame gyvenime ir meniniuose dariniuose; 3. kaip studijų procese gilinamasi į reikšmės darybos problemas; 4. vaizdo ir įvardinimo santykis veikmėje bei meninių darinių konstravime.
Metodas: Analitinis, teorinių darbų ir koncepcijų interpretacija
Teorijos pasirinkimas: Darbe bus remiamasi Wittgensteino reikšmės teorija, tiksliau samprata[1]. Wittgensteino kalbos filosofija pasirinta ne atsitiktinai, nes darbo autoriaus kūrybos principai remiasi konceptualia kalba, o konceptualizmo pradininkai ir pagrindėjai remiasi šio filosofo iškeltomis idėjomis.[2]
Sąvokos: Reikšmė, kalba, paradigma, meniškumas, žaidimas.
Darbo apsiribojimai: Darbe nebus kalbama iš meno istorijos pozicijų.
Darbo struktūra: Darbą be įvado ir išvadų sudaro keturi dėstymo skyriai. Pirmajame aptariama “reikšmės” sąvoka, remiamasi Wittgensteino reikšmės samprata. Antrajame nagrinėjama Wittgensteino kalbos ir reikšmės samprata postmodernios estetikos kontekste. Trečias skyrius skirtas reikšmės darybos principų praktiniam panaudojimui, analizuojama tyrimo pritaikymo galimybė asmeninei kūrybai, išraiškos priemonių bei jų prasmingumo analizei. Ketvirtajame skyriuje nagrinėjama meniškumo sąvoka vertinimo kontekste, mėginama sudaryti savitą reikšmės konstravimo problemų mokymo programą remiantis šio tyrimo pastebėjimais ir analizėmis.
Kadangi norėsiu šiame darbe nagrinėti kalbėjimo vaizdu teikiamas prasmes, tai pirmiausia reikia išsiaiškinti paprastos kasdienės kalbos reikšmių funkcionavimą. Šiame darbe bandyta tai atskleisti analizuojant L. Wittgensteino kalbos ir reikšmės sampratą. Žodį „samprata“ vartoju neatsitiktinai. Pradėjęs domėtis Wittgensteino darbais, apie jo kalbos ir reikšmės filosofiją mąsčiau kaip apie teoriją. Mano mąstymui įtaką padarė Saulenės Pučiliauskaitės disertacija „Neteorinis kalbos mąstymas Wittgensteino filosofijoje“, kur aiškiai pagrįsta, kad Wittgensteino mąstymas nėra teorinis. Taigi, šio autoriaus bendroji filosofijos problema yra kalba žmogaus pasaulyje. Filosofinės problemos glūdi ne pasaulyje ir mūsų požiūryje į jį, bet kalboje ir mūsų požiūryje į ją.
Kalba. Mintis reiškiame kitam kalbėdami. Kalba reiškia(si) veikime ir ji pati yra veiksmas. Ją mes įgyjame veikdami. Kalba yra žodinė minčių reiškimo sistema. Tikroji kalbos funkcija yra suprasti vienas kitą. “Žmogus sugeba konstruoti kalbas, kuriomis gali būti išreikšta kiekviena prasmė, neturėdamas supratimo apie tai, kaip ir ką reiškia kiekvienas žodis. – Taip pat, kaip kalbama nežinant, kaip susidaro atskiri garsai...”[3] Kaip pamatysime vėliau, gimtoji kalba tampa savaime suprantama duotybe, kaip ir jos pagalba įvardinami dalykai, veiksmai bei pavidalai. Kalba nėra vien bendravimo instrumentas. Buvimas pasaulyje yra buvimas kalboje. Suprasti veiksmą, reiškia suprasti jį įprasminančią kalbą. Vaiko įėjimas į kalbą yra įėjimas į pasaulį. Įdomu stebėti mažą šeimos narį, kuris bando įeiti per kalbą į pasaulį, tai puiki galimybė praktiškai stebėti šį vyksmą. Kol kalba, bei visi kiti mus supantys dalykai tampa savaime suprantamomis duotybėmis, reikia išmokti būti tame pasaulyje.
Kalba yra įvaldoma, mes ją įgyjame dresavimo būdu (pranc. Dresser – apmokyti). Žodis „dresavimas“ skamba gana ciniškai, bet taip pat pastebime ir savo, kaip dresuotojų vaidmens atlikėjų svarbą, palaipsniui padedant mažajam išmokti sąvokas. Kasdienis bendravimas ir bendradarbiavimas vyksta sudarant bendravimo sąlygas, bei atsižvelgiant į vaiko gebėjimą mėgdžioti. Kalbos ugdymas (dresavimas) vyksta praktiniame lygmenyje. Tik per dresavimą individas yra įjungiamas į bendruomenę, į ryšį su kitu žmogumi. L. Wittgensteinas žodį „dresavimas“ ir naudoja griežtai analogišką tam, kuriuo mes kalbame apie gyvūną, dresuojamą atlikti tam tikrus dalykus.
Kalbą žmogus įvaldo. Dresūros pagalba išmokstame reikšti, reikšti(s) ir suprasti reikšmes. Dresūros dėka mes įgijome gebėjimą valdyti dalykų reikšmes kasdienėje veikloje.
Žmogus gyvenimo pradžioje išmoksta žymėti daiktus garsais, tuos daiktus nurodydamas gestu. Kai vaikas ištiesia rankas, mes suaugę ieškome akimis ir spėliojame, ko jis siekia. Tą savo judesį vaikas palydi garsais, kol dar tikslas nepasiektas –nepasitenkinimo išraiškos garsais (stenėjimu, zirzimu), o kai tikslas pasiektas – išraiška pasikeičia. Dalykai pažymimi garsu, gestu ir kitokia prasmine išraiška. Išmokus pritaikyti daiktams ar dalykams žodinę (kalbinę, tekstinę) išraišką juos įvardinant, tiems žodžiams suteikiama prasmė. Taigi, nuo vaikystės, dresavimo dėka, mes įpratome automatiškai reaguoti į daiktus, dalykus ar gyvenimo reiškinius, pagal įsisąmonintą prasmę. “Kai suaugusieji pavadindavo kokį nors daiktą, o po to pasisukdavo į jį, mačiau ir suvokiau, kad daiktas buvo pažymėtas garsais, kuriuos jie ištardavo, nes jie jį norėjo nurodyti. Tačiau tai suvokiau iš jų judesių [...]. Šitaip pamažu ėmiau suprasti, kokius daiktus žymėjo žodžiai, kuriuos ir vėl girdėjau tariant tam tikrose įvairių sakinių vietose. [...], jais reiškiau savo norus.”[4] Žodžių bei dalykų prasmes išmokstame nurodymais. „Dresuotojas“ nurodo į daiktus kreipdamas individo dėmesį į juos ir kartu taria žodžius. Žodžių mokymasis nurodymais nustato asociatyvinį žodžio ir daikto ryšį. L. Wittgensteinas pabrėžia, kad mokymasis turi vykti drauge su apmokymu, kitaip sakant vartojimo ir veiksmo kontekste.
Vartojimas ir veiksmas. Išmokome daiktus įvardinti žodžiais, kurių reikšmė reiškia(si) tik vartojimo ir veiksmo kontekste. “Vaikai auklėjami, kad atliktų tokius veiksmus vartodami tokius žodžius, ir tokiu būdu reaguotų į kitus žodžius.”[5] Reikšmė yra vartojimas. Žodžio reikšmė yra jo vartojimas kalboje. Daikto vardo reikšmė, ar paties daikto prasmė, priklauso nuo to, kokiame kontekste jis yra, koks veiksmas su tuo daiktu yra veikiamas. Kasdienę kalbą žmonės vartoja veikdami, vadinasi, pati kalba yra veikla. Vaikams daiktas ir veiksmas yra neatsiejami dalykai. Suaugę žmonės to nebepastebi. Kai kuriose primityvių tautų kalbose yra neatsiejami daiktas ir veiksmas. Vaikas mokosi mėgdžiodamas, todėl sėkmingas dresavimas yra veikmėje, skatinant vaiką įsitraukti į žaidimą (kalbinį). Vaikas kalbos priemones įsisąmonina nuolat jas girdėdamas įvairiose vietose, kituose kontekstuose, veikmėje. Bendravimas ir bendradarbiavimas įvairios veiklos metu padeda vaikui suvokti prasmes ir jas reikšti.
Taigi, anot L. Wittgensteino, žodžio reikšmė yra jo vartojimas kalboje. Kalba yra kaip instrumentas, naudojamas įvairiausiems tikslams. Reikšmė yra vartojimas, nes žodis ar ženklas turi reikšmę tik vartojant (vartojimo ir veiksmo kontekste). Sakinys išimtas iš jam skirto (natūralaus) konteksto, kaip ir koks kitas dalykas, ženklas ar objektas, gali įgauti visiškai kitokią prasmę. Performatyvaus pobūdžio verbalinį sakinį ištraukus jį iš konteksto ir suteikus jam raštišką pavidalą, gaunamas visiškai priešingas rezultatas nei buvo pranešėjo intencija. Jei šalia šio sakinio sugretinami ir kiti panašūs dalykai, ženklai ar vaizdai, tai apie pirminę tiesą nėra nei kalbos. Tuo sakinys iš esmės nėra klaidingas ar nelogiškas, bet ištrauktas iš konteksto jis kelia įtampą. Žinoma, jei informacijos priėmėjas pirminio konteksto nežino, tai ir įtampos nėra. “...kokiomis specifinėmis aplinkybėmis sakinys yra faktiškai vartojamas, tomis aplinkybėmis jis ir turi prasmę.”[6] Sakinio prasmė visiškai priklausoma nuo aplinkybių.
Vienos ar kitos išraiškos reikšmę apsprendžia jos vartojimas tam tikrame konkrečiame verbaliniame ar neverbaliniame kontekste. Ženklas, anot L. Wittgensteino, yra gyvas tik jį vartojant. Jis siūlo per „kalbinius žaidimus“ vartoti ženklus paprasčiau nei komplikuotoje kasdienėje kalboje, vietoj ieškojimo į klausimą “Kas yra ženklas?“ tyrinėti paprastus operavimo ženklais modelius, kuriam (paprastumui) svarbu yra vartojimo ir veiksmų sąsaja. Klausimą „Kas yra?“ L. Wittgensteinas keičia klausimu susijusiu su mūsų praktika. Ne visada įmanoma į šį klausimą surasti jį atitinkantį daiktą, į kurį galėtum parodyti pasakydamas, jog „tai yra tai“. Ne kiekvienas reikšmės paaiškinimas užsibaigia parodymu į daiktą.
Kalbiniai žaidimai. Anot Saulenės Pučiliauskaitės, Wittgensteinas demistifikuodamas „mąstymo“ supratimą, iki tol buvusį paslaptingą sąmonės vyksmą paverčia veikla. Mąstymas tampa veikla operuoti ženklais, kurio tyrimas yra ir reikšmės tyrimas. Čia Wittgensteinas ir pristato savo „kalbinius žaidimus.“[7] Kalbiniai žaidimai tai būdai paprasčiau vartoti ženklus. Wittgensteinas mini kalbinius žaidimus norėdamas pažymėti funkcinę žodžių prasmę. Jis siūlo mąstyti apie kalbą kaip žaidimą. Žodžių vartojimo procesas yra toks žaidimas, kurį žaisdami vaikai išmoksta savo gimtąją kalbą. Tokius žaidimus vadinsiu „kalbos žaidimais“ ir apie primityvią kalbą kartais kalbėsiu kaip apie kalbos žaidimą... Žodžių kartojimo procesus taip pat galėtume vadinti kalbos žaidimais. Pagalvok apie kai kurios žodžių vartojimus ratelių žaidimuose. Visumą – kalbą ir veiksmus, į kurios ji yra įpinta, - taip pat vadinsiu „kalbos žaidimu“.[8] Į kalbos vartojimą vienoj ar kitoj situacijoj L. Wittgensteinas ir žiūri kaip į tam tikrą kalbinį žaidimą. Jų įvairovė yra begalinė, juose svarbūs yra veiksmai ir reakcijos, kiekvienas jų turi sava logiką ir taisykles. Žaidžiantieji duoda vienas kitam ženklus ir reaguoja į juos. Kalbiniame žaidime apibrėžimai visuomet kalba apie ženklus ir niekuomet neišsemia jų reikšmės, kuri yra kalbos žaidime.
Vaikas vartoti ženklus pradeda paprasčiausiomis kalbos formomis (kalbinius žaidimus). Primityvi kalbos žaidimų forma išjungia komplikuotą mąstymo procesų foną. Imame matyti aiškiai apibrėžtas ir skaidrias veiksenas ir reakcijas. Paprastas kalbos formas ne atskiriame nuo komplikuotų, bet matome, kad galime komplikuotas formas konstruoti iš primityvių. Primityvios formos ir yra L. Wittgensteino lyginamos su kalbos žaidimu, kuriame yra svarbūs veiksmai ir reakcijos. Pabrėžiama funkcinė žodžių prasmė. Žaidžiantieji duoda vienas kitam ženklus ir reaguoja į juos, tad L. Wittgensteinas ir siūlo tyrinėti tuos paprastus operavimo ženklais modelius. Čia svarbu kalbos vartojimo ir veiksmų sąsaja. Kalbos žaidimai yra palyginimo objektai, tarnauja kaip modelis, su kuriuo lyginama tikrovė. L. Wittgensteino kalbinių žaidimų mąstymas yra nukreiptas prieš apibendrinimus, siūlo įvertinti skirtumus. Kalbiniuose žaidimuose nėra bendrų esmingų bruožų, tik didesnių ar mažesnių šeimyninių panašumų.
Išraiškos vartojimas tam tikrame kalbiniame žaidime garantuoja jos prasmingumą. Kiekvienas prasmingas terminas privalo turėti vartojimo paradigmą. Nėra kitos reikšmės, o tik ta, ką žodžiai reiškia duotajame kalbos žaidime. Sužinojus kokiuose žaidimuose gali dalyvauti terminas, kartu sužinome kokiuose žaidimuose jis nedalyvauja. Kiekvienas teisingas ėjimas privalo turėti antitezę, kitaip žodžiai vartojami beprasmiškai. Kai ištraukiame kalbines išraiškas iš natūralių kalbinių žaidimų, tai vartojame žodžius be antitezės. Kai pradedame ieškoti bendrybių ir analogijų – įsivelia daug painiavos. „Nes filosofinės problemos atsiranda tuomet, kai kalba atostogauja.“ [9]
L. Wittgensteinas pabrėžia, jog neįmanoma duoti pilną galimų kalbos išraiškos vartojimų sąrašą. Neturi būti tikslūs nei reikšmė, nei įvardinimas. Tam tikras neapibrėžtumo laipsnis dažnai yra naudingas (ypač menininkams, kuriantiems papildomas reikšmes ir dviprasmybes). L. Wittgensteinas iškelia primityvaus modelio svarbą kalbos nagrinėjimui, taip iškeldamas atskiro atvejo pirmumą prieš mokslinį apibendrinimą. Nes kiekvienas atskiras atvejis gali mums pateikti naujos informacijos). To nepadaro apibendrinimai, jie naujos informacijos nesuteikia. Atskiras atvejis pateikia ne visą informaciją, o tik užsimena apie apibrėžimų įvairovę. Pats apibrėžimas prilyginamas sprendimui kalbiniame žaidime. Neįmanoma apibrėžti tikslios ribos, nes pats vartojimas jos neturi. Pateikti apibrėžimai kalbantys apie ženklus kalbos žaidime, niekuomet neišsemia jų reikšmės, kuri yra vartojimas (reikšmė) kalbos žaidime. Kalbos galimybės yra neribotos.
Interpretacija. Mes turime pasirinkti konkrečius veiksmus ir tame išryškėja mūsų ribotumas. Interpretacijai sunku nubrėžti ribas. Reikšmės paaiškinimas gali būti suprastas įvairiai. Tik performatyvumo dėka (naudodami tam tikrą išraišką, gestus, mimikas, kūno padėtį, balso toną, specifines aplinkybes ir pan.) uždarome beribį interpretacijų lauką. Ženklus galime interpretuoti be galo, pridėdami juos vieną prie kito. Pridėtieji ženklai priklauso nuo tų ženklų, prie kurių jie pridedami. Neribotos interpretacijos prielaida mūsų žodžius padaro bereikšmius. Visgi mes susikalbame, reiškia žodžių reikšmė pakankamai konkreti. „Pačios interpretacijos nedeterminuoja reikšmės.“[10] Interpretuojami yra ženklai, bet ženklų reikšmės negali būti interpretuojamos. Paskutinė interpretacija, reikšmė, yra ženklo vartojimas praktikoje. Vartojimo aplinkybės nutraukia interpretacijos grandinę. Praktika yra žodžių reikšmės sudedamoji dalis. Interpretacija nekuria reikšmės, o ja remiasi.
Konvencijos ir papročiai. Ženklų reikšmės praktikoje naudojamos remiantis konvencijomis ir papročiais. Kiekviena kalbos išraiška įgyja prasmę tik dėl vienokio ar kitokio jos vartojimo papročio. Gyvename taisyklių (nustatytų tvarkų) apsuptyje. Taisykles nustato autoritetai (turi būti papildomai nurodyta, kad jiems suteikiama galia taisykles nustatyti), arba dėl taisyklių susitariama, kurių privalu laikytis. Nėra nesulaužomos taisyklės, dėl labai paprastos priežasties – jos nėra dėsniai. Paprotys yra įprastas, nusistovėjęs visuomeninio gyvenimo bei elgesio būdas. Kada taisyklė tapo papročiu mes nesigilinsime. Papročiai, kaip ir kalba (kartu su kalba) įgyjami minėtu ciniškuoju būdu – per dresūrą. Nuo mažens išmokstame reguliaraus elgesio, kuris papročių egzistavimui yra pirminis dalykas. Neabejodami elgiamės atitinkamai pagal išmoktus kokius nors papročius net nesusimąstydami, nespėliodami ką turime daryti, nesirinkdami iš alternatyvų, nedvejodami, net neįsivaizduodami, kad galima elgtis kitaip, netgi jaučiamės įžeisti, jei kas nors pasielgia kitaip.[11] Papročiai lemia išraiškų (lingvistinių ir nelingvistinių) prasmę. Užrašas ar garsas tampa ženklu tik dėl jo vartojimo taisyklės.11 Taip pat ir vaizdavime, tai, ką atspindi vaizdas – priklauso nuo visuomenėje priimtų vaizdavimo būdų. Vieni ar kiti refleksai taip pat gali atsirasti dėl vienokio ar kitokio papročio. Nevalingas organizmo atsakas i tokį dirginimą kaip staigus bedimas pirštu į ką nors, būna galvos pasukimas į tą pusę, kur link buvo besta pirštu. Tai vyksta dėl to, kad mes esame prisirišę prie tam tikrų prasmių ir reikšmių.
Žaisti tam tikrą kalbos žaidimą reiškia gyventi tam tikrą gyvenimo formą. Ji susiformuoja kaip tam tikrų veiksmų pasikartojimo, bei įpročio rezultatas.
Intencija. Reikšmė, kurią asmuo suteikia žodžiui, priklauso nuo vaizdinių, kuriuos jis su tuo žodžiu sieja. Nesupratus žodžio, klausiama „ką jis turėjo galvoje tai sakydamas?“.
Reikšmė kurią turi tam tikro asmens vartojama išraiška, priklauso nuo to asmens intencijos. Pagal Wittgensteino kalbinių žaidimų koncepciją nei „turėjimas galvoje“, nei supratimas nėra problema. „Koks yra kriterijus būdui, kuriuo turima mintyje formulė, nustatyti? Gal tai būdas, kuriuo mes ją nuolat vartojame, kaip buvome išmokyti ją vartoti. Pavyzdžiui, tam, kuris vartoja mums nepažįstamą ženklą, sakome: „Jei „x!2” turi mintyje x kvadratu, tuomet gausi šią y reikšmę, o jei turėsi mintyje 2x, tuomet gausi aną“. Dabar paklausk savęs: kaip atsitinka, kad „x!2“ turime mintyje vieną ar kitą? Štai šitaip turėjimas mintyje gali iš anksto sąlygoti mūsų žingsnius.“[12]
Naudodamas išraišką „x2“ individas ją supranta kaip kėlimą kvadratu, jeigu jis laikosi įprastos“x2“ vartosenos. Būtent šis dispozicinis supratimas yra reikšmės arba intencijos pagava.
Elgsena. Sąmoningumo faktai – taip čia vadiname žmogaus pojūčius, jausmus, nuostatas, požiūrius, pomėgius, norus, įsitikinimus, prisiminimus, motyvus, ketinimus, sprendimus, mintis, suvokimus, vaizdinius, svajones ir t.t. – susiję su žmogaus elgsena. „Kaip žodžiai nurodo pojūčius? Atrodo, čia nėra jokios problemos; argi ne kasdien kalbame apie pojūčius ir ar jų neįvardijame? Tačiau kaip nustatomas ryšys tarp vardo ir to, kas įvardijama? Toks pat klausimas, kaip ir šis: kaip išmokstama pojūčių vardų reikšmė? – Pavyzdžiui, žodžio „skausmas“.“[13]
Pojūčiai pasireiškia tam tikru lingvistiniu ir nelingvistiniu elgesiu, bei įvairiais elgsenos komponentų deriniais (paradigmomis). „Skausmas pasireiškia ne tik nurodyta elgsena, bet, pavyzdžiui, ir tada, kai pastebime žmogų krūpčiojant, išvystame skausmo iškreiptą jo veidą, matome, kaip jis kiša ranką į šaltą vandenį ir t.t. Kitokie šios elgsenos komponentų deriniai gali išreikšti kitokias paradigmas; tas pats elgsenos būdas kitame kontekste gali nurodyti kitokį sąmonės faktą (ašaros sutikus ilgai lauktą žmogų reiškia veikiau džiaugsmą, o krūptelėjimas dėl staigaus judesio - veikiau išgąstį nei skausmą). Šios paradigmos nepastebimai pereina viena į kitą: nuostaba, nusivylimas, pasipiktinimas. Jose gali būti spragų bei trikdžių, pavyzdžiui, kai jausmas reiškiamas tik užuominomis. Trūkstant daugelio paradigmos elementų, ji pati išnyksta; tačiau tai, ko trūksta viename jos gale, gali būti aptikta kitame - antai skausmas nebūtinai reiškiamas vaitojimu, apie jį gali byloti sukąsti dantys. Paradigmos gali susipinti, kai žmogus vienu metu reiškia ištisą jausmų gamą; jos gali slėpti viena kitą, kai vaidinama siekiant jausmų neatskleisti.“[14] Pasak L. Wittgensteino sąmoningumo faktai suvokiami suprantant atitinkamus elgsenos faktus.
Saviraiška. Lingvistinė raiška yra svarbi sąmoningumo faktų paradigmų sudedamoji dalis. „Žodžiai siejami su pradine, natūraliąja pojūčių raiška ir vartojami jos vietoje. Vaikas susižeidžia ir rėkia; tuomet suaugusieji jam kalba ir moko jį sušukimų o vėliau sakinių. Jie moko vaiką naujos skausmo elgsenos.“[15] Žodinė skausmo raiška pakeičia riksmą, bet ji jo neaprašo. Saviraiška grindžiama tuo, kad tam tikra paradigma išreikšti pojūčiai ar išgyvenimai dera tarpusavyje ir prie aplinkybių, kurių visuma sudaro paradigmą signalizuojamą tos raiškos. Kad skausmo išraiška „man skauda“ būtų pagrįsta, ji turi atsirasti tinkamoje vietoje. Turi būti atpažįstama skausmo išraiškos paradigma. Kadangi mes esame išdresuoti išreikšti dalykus tinkamai, tai tokia saviraiška paradigmų netrikdo bei yra patikima. Kelti abejones dėl tokios saviraiškos patikimumo, arba ją kritikuoti paprastai nesuderinama su visuomenės požiūriu. Meno kūrybos procese tai negalioja, čia nieko nėra už kritikos ribų. Egzistuoja daugybė elgsenos faktų, kurie liudija tam tikrą individo įsitikinimą. Tačiau nelingvistinė elgsena žmogaus suvokimo požiūriu yra kur kas mažiau artikuliuota nei lingvistinė raiška. Meno kalboje (kalbėjime vaizdu) rišli artikuliacija yra dar painesnis dalykas, nei nelingvistinė elgsena.
Taigi, išsiaiškinome, kad kalbos pagalba mes įeiname į pasaulį, jos dėka suprantame ir reiškiame dalykus. Kalbą, o taip pat įvardinimą mes įgyjame dresūros būdu. Išmokome automatiškai reaguoti į dalykus ir gyvenimo reiškinius. Taip pat išsiaiškinome, kad žodžių reikšmė reiškia(si) tik vartojimo ir veiksmo kontekste. Kalbiniai žaidimai padeda vartoti ženklus paprasčiau, juose išraiškos vartojimas garantuoja prasmingumą. Ženklus galima interpretuoti, pridedant viena prie kito, be galo ir tik performatyvumo dėka uždarome interpretacijų grandinę. Reikšmės remiasi konvencijos ir papročiais, kurie taip pat įgyti dresūros būdu. Reikšmė priklauso nuo intencijos. Elgsenos komponentų deriniais (paradigmomis) reiškiame ir suprantame pojūčius bei dalykus. Lingvistinė raiška yra paradigmų sudedamoji dalis, kuri vėlgi priklauso nuo išmokimo reikšti bei suprasti dalykus tinkamai.
Pamėginkime pasižiūrėti į Wittgensteino kalbos ir reikšmės sampratą per meno teorijos prizmę postmodernios estetikos kontekste. Norint tai padaryti, pirmiausia reikia aptarti postmodernios estetikos esminius bruožus. Kada ir kaip atsirado postmodernizmo sąvoka, mes nenagrinėsime, mūsų tikslas per šio reiškinio prizmę pažvelgti į analitinės filosofijos reikšmės teoriją ir jos šviesoje panagrinėti naujos meninės kalbos atsiradimo galimybes.
Kadangi postmodernizmo sąvoka ir reiškinys neatsiejamas nuo modernizmo (po modernizmo), tai ir postmodernios estetikos bruožus reikia aptarti lyginant juos su modernizmo estetikos bruožais. Anot Frederic‘o Jameson‘o, didžioji dalis postmodernios kūrybos radosi kaip ypatinga reakcija į pripažintas aukštojo modernizmo formas, prieš tą ar aną įsiviešpatavusį aukštąjį modernizmą, kuris užkariavo universitetus, muziejus, meno galerijų tinklą ir fondus. Skirtingų postmodernizmo formų bus tiek, kiek buvo aukštojo modernizmo formų, nes pirmosios kyla kaip reakcijos į anuos modelius. Postmodernizme dingsta kai kurios pagrindinės ribos ar skirtybės, ypač aukštosios kultūros atsiribojimas nuo vadinamosios masinės ar populiariosios kultūros.[16] Postmodernizmo estetika aiškiai yra išdėstyta A. Gaižučio knygoje „Estetika. Tarp tobulumo ir mirties“, taip pat ir V. Rubavičius knygoje „Postmodernizmo diskursas: filosofinė hermeniautika, dekonstrukcija, menas“ dalį dėmesio skiria postmoderniai estetikai. Tad pasinaudosiu jau atliktais tyrimais, išskirsiu ten minimus pagrindinius bruožus ir pamėginsiu jų kontekste pažvelgti į minėtą reikšmės sampratą.
Kaip pastebi A. Gaižutis, modernistinė ir postmodernistinė estetika skiriasi iš esmės ne savo turiniu, bet kai kurių akcentų ir elementų pergrupavimu. Postmodernizmui būdingas klasikinės estetikos vengimas, iracionalizmo pomėgis, tradicinio meno dekonstrukcija, antielitarizmas, autoironija ir karnavalinė dvasia, absurdo ir juodojo humoro formų gausa, rimties ir žaismės, arogantiško nerimtumo sumaišymas, noras šokiruoti publiką menu kaip išdaiga ir sutelktos paieškos vietinį koloritą panaudoti dėl to, kad meno kalbą vis dėl to girdėtų postindustrinė visuomenė, vartotojiška ir pertekusi reginių gausos ir jų naštos.[17]
„Postmodernizmo laikai atvėrė duris į pasaulėžiūrų prekybos centrą, į kurį įėjęs, gali rinktis viską, kas tik patinka, nieko nėra neįmanomo.“[18]
Kalbėti apie šiuolaikinę estetiką yra keblu, nes postmodernios epochos kontekste sėkmingai sugyvena įvairūs estetiniai požiūriai bei aiškinimai, bet metodologiniai principai konfrontuoja tarp estetikos tyrėjų. Tik nekonfrontuoja tarp menininkų. Kaip pastebi Žibartas Jackūnas savo kritiniame straipsnyje apie 1998m. išleistą „Encyclopedia of Aesthetics“ „Teorinė estetikos sklaida analitinės ir kontinentinės estetikos idėjų sąveikos kontekste“, „...nepaisanti jokių principų postmodernistinio mąstymo dvasia, mielai taikstosi su įvairialypėmis teorinės minties apraiškomis, kurių ištakos sietinos su skirtingomis, dažnai netgi priešingomis filosofinėmis tradicijomis. Ne išimtis šiuo požiūriu ir šiandieninė estetika, kurioje postmodernistiškai sugyvena skirtingais ontologiniais bei epistemologiniais principais pagrįsti estetikos problemų aiškinimai.“[19] Anot straipsnio autoriaus, analitinės pakraipos estetikos tyrėjai abejoja estetikos praktine reikšme, jie pasidavę antimetafizinėms nuotaikoms, atstumia tradicinę filosofinę estetiką kaip perdėm spekuliatyvią, nemokslišką, universalistinę. „Daugelio teoretikų akimis, estetika yra nuomonių, sąvokų ir teorijų, susijusių su menine kūryba, meno kūrinio suvokimu, interpretacija ar kritika, filosofinė analizė. [...] Estetika yra iš tiktųjų metakritika. [...] Šitokį analitinės filosofijos dvasią atspindintį žvilgsnį į estetikos mokslą lemia ontologijos spragos, metodologinio redukcionizmo tendencijos bei ypač nuo jų priklausantis antiesencialistinis, antiuniversalistinis požiūris į tyrinėjamų estetinių reiškinių prigimtį.“[20] Postmoderniai estetikai apibrėžti A. Gaižutis išskiria šias pagrindines kategorijas: ironija, autoironija, pokštas, groteskas, akcija, intervencija, šokiravimas, vieta, sutirštinimas, projektas, tautologija, intriga, dezintegracija, delegetimacija, demistifikacija, simuliacija, fragmentacija, anarchistinis žaidimas su menu, arogantiško požiūrio į kitas sritis demonstravimas, masės papročių bei stereotipų pabrėžimas. Pagrindiniai postmodernios estetikos bruožai būtų pastišas, simuliacija, įvairių stilių samplaika, populizmas, konfrontacija su tradiciniais įvaizdžiais, o bene ryškiausias postmodernios estetikos bruožas yra meno rinka.
Pagrindiniu postmodernaus meno uždaviniu tampa ne grožio, o prasmės paieškos. Anot A. Gaižučio, riba tarp prasmės ir prasmės nebuvimo (beprasmybės), nebūna griežta ir todėl postmodernizmo kūriniai meno kritikų vertinami prieštaringai. Vis dar mėginama postmodernųjį meną nagrinėti nusistovėjusiomis klasikinės estetikos kategorijomis. Kai apie šį reiškinį kalbama tokiomis sąvokomis, kaip atribucija, autentiškumas, intencionalumas, estetinis emocinis patyrimas, katarsis, autorius ir kitomis, nenuostabu, kad postmodernus menas konfrontuoja su tradiciniais meno įvaizdžiais. Šių dienų meno tyrėjų pagrindinė paieškų kryptis yra „...susijusi su pastangomis estetinį patyrimą glaudžiau sieti su kitais sociokultūrinio gyvenimo veiksniais, darančiais poveikį savo meto estetinei kultūrai, asmenybei, t.y. su tradicija, istorija, švietimu, prasminių meno kūrinių suvokimo kontekstu, interpretacija.“[21] Meno teoretikai sunkiai įveikia polinkį meno kūrinį matyti daugiau kaip daiktą, o ne kaip prasminį darinį, kurio kūrimas ir interpretacija glaudžiai sietini su istoriniu, sociokultūriniu kontekstu. „Analitinės estetikos šalininkai į meno kūrinį žvelgia kaip į stabilią struktūrą, susidedančią iš apibrėžtos prasmės klodo, kuris yra iš esmės uždaras naujoms interpretacijoms, ir tą prasmę „įkūnijančios“ materialios laikmenos.“[22]
Taigi, grįžkime prie Wittgensteino. Meninis vaizdas neišvengiamai formuojasi kalbos pagrindu. Gyvenimo pradžioje išmokus žymėti daiktus ir dalykus garsu, gestu ar kitokia prasmine išraiška, priskiriame jiems prasmę, kuria naudojamės visą savo gyvenimą. Meno kūrinio kūrime ir interpretavime naudojamės tuo pačiu išmoktu įprasminimo modeliu, nes įpratome automatiškai reaguoti į daiktus, dalykus ar gyvenimo reiškinius.
Mes vaizdus/pavidalus įvardijame kalbos pagalba. Vaizdus/pavidalus įvardinus suprantame jų prasmę.
Anot J. Derrida‘os, individo subjektyvumas reiškiasi per ženklus. Ženklinėje veikloje pirmenybę įgyja ne prasmės ieškotojas subjektas, o patsai objektas – kalba, tekstai, meno kūriniai ir kitokie kultūros padariniai. Gyvename įvairiausių ženklų apsuptyje, jie taip įsirėžę į mūsų sąmonę, kad mes jų net nebepastebime. Mes tiesiog reaguojame į ženklus, į jų suspaustą, grynai vizualinę ir grynai neverbalinę reikšmę ir juos vartojame kaip savaime suprantamą duotybę.
Kaip pastebi Michael Evamy, dabarties laikmečio tempas reikalauja greito informacijos perteikimo ir suvokimo. Turime greitai ir tiksliai įvardinti į akiratį papuolusį dalyką, greitai ir tiksliai perduoti mintį peržengiant individualias kalbas bei kultūras. Mūsų smegenys kiekvieną dieną apdoroja begales vizualinių pranešimų, kurių forma maksimaliai suspausta, o reikšmė maksimaliai išplėsta. Įpratome susikalbėti logotipais, ikonomis simboliais ir ženklais. Jie užima mažiau erdvės nei žodžiai. Dėl laiko ir erdvės sutaupymo apiberiame savo pranešimus akronimais (sutrumpinimais).[23]
Kalba yra tarpininkas tarp mūsų minčių ir pasaulio ir tai yra svarbiausias dalykas, kuris apibrėžia mus kaip racionalias būtybes. Grafinius ženklus, kaip ir kalbą, sutinkame kas diena, visur ir visada, priimame juos kaip savaime suprantamus, neklausinėdami kas tai yra ir ką jie reiškia. Jie sukurti ir atlikti taip, kad juose nėra nieko nereikalingo, jokių pašalinių detalių. Todėl ženklai suvokiami tiksliai kaip raidės ir greičiau nei žodžiai, posakiai ir sakiniai, suvokiami per akimirką. Šios dienos ženklų neįmanoma atskirti nuo mūsų kasdienės kalbos. Ženklų kalbos daroma įtakos reikšmė mūsų kasdienei veiklai panaši kaip ir verbalinės kalbos. Šiuolaikinis žmogus dresūros būdu išmoksta kalbą, tokiu pat būdu įgyja ir sugebėjimą „skaityti“ ženklus, reaguoti į juos atitinkamai.
Be savo gebėjimo suprasti kelio ženklus, kompiuterio ikonas, iliustruotas instrukcijas, informacijų simbolius, schemų, diagramų, mūsų gyvenimo būdas būtų lėtas ir tikriausiai labai rizikingas. Ženklų pagalba ne tik patogiau gyventi, bet ir jais lengviau suvaldyti minias. Didelė vartotojų kategorija yra mokantys ženklų kalbą. Universalizuoti
ženklai yra įsiskverbę į mūsų kasdienybe valdo mūsų elgseną, o tai labai paranku kuriant
meninius darinius.
Meno kūrinyje taip pat instinktyviai ieškome „greitos reikšmės“, taip kaip esame įpratę vartoti viską aplinkui. Neverbalinę informaciją suvokiame verbaliniu pagrindu.
Atvaizdai su žmogaus detalėmis padaro bet kokios manieros dalyką atpažįstama žiūrovui ir turi žymiai didesnį poveikį nei kitokios formos ženklinamas dalykas.
„Kalba suformuoja grynai žmogišką tikrovę – priskiriamų prasmių, įvardinamų objektų plotmę.“[24] Čia Wittgensteino kalbinius žaidimus galėtume perfrazuoti „žaidimais vaizdais/pavidalais/dalykais“ („Vaizdai/pavidalai/dalykai“ terminas bus naudojamas bet kokiems dalykams, iš kurių susideda audiovizualinis meno kūrinys apibrėžti. Tai nėra labai tikslu, bet kadangi daugiausia kalbėsiu apie trimačius darinius, tai apsistosiu ties šia sąvoka). Tai būtų iš kalbinių žaidimų išplaukiantis dalykas, nes Wittgensteino kalbinių žaidimų koncepcija glaudžiai siejasi su žaidimu objektais bei objektų pavadinimų reikšmėmis nukreiptomis į žiūrovo reakciją. Menininkai kurdami vaizdus/pavidalus yra neišvengiamai įtraukiami į kalbinius žaidimus (žaidimus objektais). O meno vartotojas jau įtraukiamas į dar tolimesnį žaidimą – dalykų tarpusavio sąveikos reikšmių supratimą, bei vertinimą per savo suvokimo ir patyrimo prizmę. Žiūrovas ne tik įvardina pavidalus vaizdinius, bet dažnai ir pats tampa meno kūrinio dalimi.
Per kalbinius žaidimus įtraukti vaizdai/pavidalai/dalykai, kuriant reikšminius darinius, jų sąveikos dėka sukuria „trečiąją reikšmę“. Kalbos žaidime pabrėžiama funkcinė žodžių prasmė, vaizdai, pavidalai bei dalykai taip pat suvokiami pagal funkcinę jų prasmę. Išraiškos pabrėžimas, ar dalyko sudedamosios dalies išryškinimas nukreipia mąstymą reikiama linkme. Dalykas esantis tam tikrame kontekste bei sąveikaudamas su kitais dalykais, kad ir iš kitos plotmės, tos sąveikos dėka sukuria vienokią ar kitokią papildomą reikšmę. Dalykų sąveikos rezultatas visiškai priklauso nuo visuomenės įpročių reaguoti į juos tinkamai.
Vaizdo ar garso suvokimas vyksta dalyvaujant kalbai ir įvardinimui. Mes mąstome kalbiniu (verbaliniu ir tekstiniu) pagrindu. Lygiai taip kaip žodis išgirstas viename ar kitame kontekste reiškia tai, kokiame kontekste jis buvo pasakytas, taip pat ir
pamatyto daikto reikšmė priklauso nuo šalia esančių dalykų bei kitų tuo metu sąlygojančių aplinkybių.
Kadangi mes vaizdą įvardiname kalbiniu pagrindu, vadinasi jį galime vadinti vizualiniu tekstu. Kaip tik šis apibūdinimas plačiai paplitęs meno pedagogų žargone. Vizualinė tikrovė, ar ji būtų abstrakti, ar konkreti, ar tai būtų vizualiniai bei verbaliniai akronimai, ji yra „skaitoma“, ir skaitoma priskiriant jai vienokias ar kitokias reikšmes vieno ar kito kalbinio žaidimo pagrindu. Vizualinio teksto konstravimas pavaldus kalbai, bei jos loginėms struktūroms. Vaizdinys yra vaizdas sąmonėje, o kalba yra žodinio minčių reiškimo sistema. Kad žodis taptu kūnu, reikalinga, kad pirma žodžio būtų kūno vaizdinys sąmonėje, kurį įvardiname žodžiais.
Vizualinis tekstas (tekstas – rišlus kalbos darinys. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Lietuvių kalbos institutas, 2000), kurį mes (menininkai) konstruojame ir suvokiame kaip meno kūrinį, yra vaizdų/pavidalų visuma. Vaizdą/pavidalą vizualiniame tekste lygintume su žodžiu, o jų visumą su sakiniu. Meno kūrinys yra prasminis darinys, kuris gali būti perskaitytas kaip tekstas. Gali būti perskaitytas, turi būti perskaitytas, galėtų būti perskaitytas, pretenduoja būti perskaitytas. Bet nebūtinai tai įvyksta. Vizualinis tekstas bet kuriuo atveju yra interpretuojamas. Vizualinių struktūrų reikšmės reiškia sąveikoje su aplinkybėmis.
Vizualiniu tekstu galima vadinti visą regimąjį mus supantį pasaulį, viską už ko užkliūna žvilgsnis, palydėdamas vaizdą žodiniu įvardinimu suvokėjo viduje. Vizualinio teksto sąvoka skiriasi nuo meno kalbos, kurios prasmė daug platesnė. Meno kalba neapsiriboja vien vizualiais dalykais. Čia mes galime norimus išreikšti dalykus pasakyti per akustiką, taktiliką ir kitus pojūčius. Visa tai į meninių darinių konstravimą ateina iš kasdienės kalbos ir kasdienės aplinkos reikšmių suvokimo.
Vizualinėje kalboje, kaip ir verbalinėje yra konvencionali taisyklių sistema, bet tos taisyklės reikalui esant (koncepcijai reikalaujant) sėkmingai gali būti sulaužytos. Vizualinės ir verbalinės kalbos taisyklių sistemos neišvengiamai yra susijusios. Vizualiniai tekstai (vaizdų/pavidalų visuma) priklauso nuo jų įvardinimo. Pamatę dalyką arba dalykų visumą įvardiname jį pasakydami sau mintyse to dalyko, kurį matome vardą arba pavadinimą. Įvardinimas priklauso nuo to kaip matome, kokiomis aplinkybėmis matome ir kaip įvardinamasis dalykas sąveikauja su kitais šalia esančiais dalykais.
Pavidalo buvimas kokiame nors kontekste iššaukia mintyse papildomą, jau minėta „trečiąją prasmę“, lygiai kaip verbalinė kalba iššaukia vaizdinius „tarp eilučių“. Vaizdų/pavidalų prasmė priklauso nuo įprasto jų vartojimo veikloje. Taip pat jų reikšmė pavaldi kontekstui. Objektas visiškai priklausomas nuo aplinkybių. Tas pats objektas gali reikšti vieną ar kitą dalyką vienokiame ar kitokiame kontekste. Sąmoningai žaidžiama įvairiomis aplinkybėmis, kad dalykai žiūrovui sukeltų autoriaus norimas emocijas.
Vaizdą/pavidalą/dalyką ištraukus iš jo įprasto buvimo/vartojimo konteksto ir jį patalpinus į jam nebūdingas aplinkybes, arba sugretinus su kitais pavidalais, sukuriama įtampa žiūrovo viduje. Įtampa kyla dėl to, kad ištraukus dalykus iš jų įprasto konteksto ir patalpinus į neįprastą, paminami, kritikuojami arba pabrėžiami žiūrovo papročiai.
Menininkas mintis reiškia vaizdų/pavidalų/dalykų pagalba. Tai gali būti viskas, nuo garsų ir kvapų, formų ir spalvų iki judesio ir emocijų. Vaizdai/pavidalai/dalykai reiškia veikloje, bet jie nėra veiksmas (išskyrus patį veiksmą). Suprasti meno kūrinį – tai suprasti vaizdų/pavidalų/dalykų ir konteksto sąveikos rezultatą. Įėjimas į pasaulį – per kalbą. Įėjimas į meninio suvokimo pasaulį – taip pat per kalbą, per dalykų įvardinimą tam tikrame kontekste, bei reikšmės suvokimą.
Įvardinimas ir įmatymas yra išugdomas, įgyjamas specializuotų studijų metu, palaipsniui lavinant gebėjimą organizuoti meninius darinius. Meninės kalbos ugdymas vyksta praktiniame ir teoriniame lygmenyje. Nuolatinio lavinimo dėka išmokstama reikšti, reikštis ir suprasti reikšmes, įgyjame gebėjimą valdyti ir organizuoti vaizdų/pavidalų reikšmes perkeliant juos iš kasdienės veiklos į aplinkybes, palankias meno kūriniui atsirasti.
Gyvenimo pradžioje išmokus žymėti daiktus ir dalykus garsu, gestu ar kitokia prasmine išraiška, priskiriame jiems prasmę, kuria naudojamės visą savo gyvenimą. „Žmogaus santykis su tikrovės reiškiniais yra iš esmės pragmatinis, arba praktinis, santykis, kuriame žmogus reiškiasi kaip veiklos subjektas. Veikla yra daugiabriaunė, sisteminė, ir ši aplinkybė lemia daugialypį, sisteminį žmogaus patyrimo, kuris yra integralus, esminis žmogaus santykio su tikrove metmuo, pobūdį.“[25]
Meno kūrinio interpretavime naudojamės tuo pačiu išmoktu įprasminimo modeliu, nes įpratome automatiškai reaguoti į daiktus, dalykus ar gyvenimo reiškinius.
„Prasmių raiškos erdvę, jų turinį lemia suvokiamų reiškinių savybės, asmens ontogenetinės (individuali organizmo raida, nuoseklių morfologinių, fiziologinių, biocheminių ir funkcinių kitimų visuma nuo individo atsiradimo iki natūralios mirties) raidos eigoje sukauptas individualus patyrimas, taip pat individo interiorizuota (išorinių veiklos struktūrų pavirtimas vidinėmis žmogaus psichikos struktūromis, pvz., iš aplinkos priimami įsakymai, nurodymai virsta žmogaus vidinėmis elgesio normomis) istorinio sociokultūrinio patyrimo dalis.“[26] Taigi mūsų aplinkinio pasaulio reiškiniai (reiškiantys dalykai), kaip ir meno kūriniai suvokiami pagal patirtis.
Kas buvo kalbėta aptariant Wittgensteino kalbos ir reikšmės sampratos skyriuje, šiame viskas verčiasi į priešingą pusę, nes menininkai būtinai padarys priešingai, nei žmogus įpratęs matyti ir mąstyti dalykus. Menininkai kurdami reikšminius darinius išryškina, arba paneigia visuomenės įpročius bei papročius, pažiūri į norimą išreikšti dalyką iš kito žiūrėjimo kampo. Tai labai siejasi su Wittgensteiniskaja kalbos ir reikšmės samprata. Wittgensteinui reikšmė reiškiasi vartojimo ir veiksmo kontekste. Išimtas sakinys iš natūralaus konteksto įgauna kitokią prasmę. Meninio vaizdo konstravime tai labai parankus ir plačiai naudojamas dalykas. Ištraukiame vaizdus/pavidalus/dalykus iš jų „natūralaus“ (įprasto matyti) konteksto, tuo sukeldami įtampą žiūrovo viduje.
Vaikas vartoti žodžius pradeda per paprasčiausias kalbos formas. Wittgensteinas primityvias kalbos formas lygina su kalbiniu žaidimu. Besiruošiantis tapti menininku žmogus, pradedamas ugdyti per elementarias plastinės raiškos formas. Kaip kalboje komplikuotos formos konstruojamos iš primityvių, taip ir čia, paprastų linijų, dėmių, geometrinių formų pagalba konstruojami vaizdai/pavidalai, paprastu vaizdų/pavidalų ir dalykų pagalba konstruojami sudėtingi meniniai pasakymai.
Išraiškos vartojimas tam tikrame kalbiniame žaidime garantuoja prasmingumą. Netgi pati elementariausia linija turi daug išraiškos būdų, kuri skirtingai reiškia viename ar kitame kontekste. Grafiniai išraiškos būdai yra įvairūs ir jie reiškia įvairiai. Trimačiuose dariniuose naudojami išraiškos būdai turi dar įvairesnį prasminį lauką nei grafiniai. Išraiškos priemonės prasmingumas visiškai priklauso nuo aplinkybių.
Kalbos galimybės yra neribotos. lygiai taip pat yra neribotos ir išraiškos priemonių panaudojimo galimybės. Yra begalinis išraiškos priemonių, bei vaizdų/pavidalų visumos kombinacijų kiekis. Kaip kalboje beribis interpretacijų laukas uždaromas konteksto ir performatyvumo dėka, taip pat ir naudojant menines išraiškos priemones, interpretacijų laukas sumažinamas konteksto ir išraiškos pagalba. Mene interpretacijų lauką sunku uždaryti, bet įmanoma. Tai sėkmingai daro reklamos žanras. Nebūtinai tai yra siektina, nes tam tikras neapibrėžtumo laipsnis būna naudingas. Neribotos interpretacijos prielaida mūsų žodžius padaro bereikšmius, nes pridėtieji ženklai priklauso nuo tų ženklų, prie kurių jie pridedami. Taip pat konteksto nesustabdytos išraiškos priemonės tik papildo viena kitą beribėje interpretacijos grandinėje. Vaizdai/pavidalai pridėti vieni greta kitų sąveikauja ir jų reikšmė priklauso nuo kitų, šalia esančių vaizdu/pavidalų. Ir taip be galo. Vaizdai/pavidalai yra ne kas kita, o ženklai iš mūsų suvokimo aplinkos, kurie yra interpretuojami. Reikšmę sukuria vaizdų/pavidalų buvimas ir naudojimas praktikoje, bei jiems įprastoje aplinkoje. Jų reikšmės interpretuoti negalima. Vaizdų/pavidalų vartojimo aplinkybės uždaro interpretacijų lauką. Įprastas naudojimas bei buvimas praktikoje yra vaizdų/pavidalų ir žodžių reikšmės sudedamoji dalis. Interpretacija remiasi šia sudedamąja dalimi, bet jos nekuria.
Vaizdų/pavidalų įvardinimų reikšmės praktikoje suprantamos (pagaunamos) remiantis konvencijomis ir papročiais. Kai kurie dalykai turi netgi taisyklėmis įtvirtinta prasmę, kurios normaliame gyvenime interpretuoti negalima. Tiesiog išmokstama reaguoti atitinkamai. Pamatę vaizdą/pavidalą iš taisyklėmis nustatytos reikšminės aplinkos, natūraliame kontekste reaguojame automatiškai. Meniniame darinyje tie dalykai gali reikšti, o dažnai ir būtinai reiškia, ką kitką. Tai priklausomai nuo menininko intencijos, nes jis būtinai tuos dalykus arba akcentuos, arba nuslopins kitais dalykais. Į vaizdus/pavidalus/dalykus iš papročių plotmės taip pat reaguojame visiems priimtinu visuomenėje nusistovėjusiu būdu.
Nuo mažens išmoktas reguliarus elgesys dalykų atžvilgiu lemia išraiškos prasmės suvokimą. Ką atspindi vaizdas priklauso nuo visuomenėje priimtų (dresūros būdu išmoktų reaguoti atitinkamai) vaizdavimo būdų. Žmonės prisiriša prie dalykų prasmių ir reikšmių. Menininkai sėkmingai tai išnaudoja ir žaidžia žiūrovo prisirištomis reikšmėmis, panaudodami vaizdus/pavidalus ar dalykus paminant nusistovėjusius papročius, konvencijas bei taisykles. Tokiu būdu sukeldami žiūrovo viduje įtampą. Jos nebūtų, jei nebūtų prisirišimo prie vaikystėje išmoktų reikšmių.
Štai vienas pavyzdėlis, kurį vieną dieną radau savo internetinio pašto dėžutėje. Jis puikiai pailiustruoja kaip mes esame prisirišę prie įvardinamų dalykų:
GREITAI PASAKYK SPALVOS PAVADINIMĄ, BET NE TAI KAS PARAŠYTA:
MĖLYNA ŽALIA RAUDONA GELTONA MĖLYNA JUODA ŽALIA JUODA GELTONA JUODA RAUDONA MĖLYNA MĖLYNA ŽALIA RAUDONA GELTONA MĖLYNA JUODA ŽALIA JUODA GELTONA JUODA RAUDONA MĖLYNA
Reikšmė, kurią asmuo suteikia žodžiui, priklauso nuo vaizdinių, kuriuos jis su tuo žodžiu sieja. Ir atvirkščiai – pamatyti vaizdai/pavidalai ar vaizdiniai įvardinami žodžiais, pasakant sau mintyse, jog „tai yra tai“. Šis klausimas nuolat iškyla vartojant meno kūrinį. Nuolat viduje analizuojama kas šia vaizdų/pavidalų visuma buvo norima pasakyti. Analizuojama įvardinant sau kiekvieną detale ar sudedamąją darinio dalį. Vartojamos išraiškos reikšmė priklauso nuo intencijos. Kiekviena detalė tarnauja išraiškos reikšmei, kuri byloja, kuria kūrėjas nori išreikšti vieną ar kitą dalyką. Byloja ne tik vaizdai/pavidalai, bet ir visa kita, kas neįtelpa į šias sąvokas – garsai, kvapai, taktilika, vestibiuliarika (pajungiami pojūčiai). Visa vaizdų/pavidalų/dalykų visuma tarnauja norimai išreikšti reikšmei, sukelia norimas išreikšti neapčiuopiamas asociacijas. Meninio darinio kūrybos procese naudojamasi tuo, kad individas norėdamas suvokti tokio darinio reikšmę, laikosi įprastų vaizdų/pavidalų/dalykų vartosenos būdų.
Kuo konkretesni ir realistiškesni vaizdai/pavidalai, bei kuo jie natūralesnėje aplinkoje, tuo mažesnis interpretacijų laukas. Akis tiesiog slysta atvaizdų paviršiumi. Kaip individas vaikystėje išmoko reaguoti į vienokią ar kitokią išraišką, mimiką, ar kūno padėtį, taip jis reikšmę priskiria ir atvaizduotam pavidalui. Kūrėjas pabrėžia norimos išreikšti būsenos raišką, panaudoja tikslų paradigmų kompleksą, kurie dera tarpusavyje ir yra atpažįstami. Atpažįstami dėl to, kad esame išdresuoti reikšti ir suprasti tuos dalykus tinkamai.
Vaizdų/pavidalų/dalykų interpretacija vyksta laiko, vietos, dirbtinai peršamų dalykų bei gyvenimo būdų kontekste. Dirbtinai peršamų dalykų supratimas bei reikšmės taip pat tampa „natūralūs“, kaip ir visi kiti nuo mažens išmokti dalykai.
Taigi, šiame skyriuje išsiaiškinome, kad postmodernaus meno uždaviniu tampa prasmės paieškos. Į meno kūrinį žvelgiame kaip į prasminį darinį, jį suvokiame tuo pačiu, dresūros būdu įgytu, įprasminimo modeliu. Viską įvardiname kalbos pagalba. Išmokus suprasti dalykus tinkamai, suvokiame ir dalykų konvencionalius ženklinimus, kurie suvokiami tiksliai kaip raidės ir greičiau nei žodžiai. Dalykai sąveikaudami tarpusavyje sukuria mumyse trečiąją reikšmę. Tikslus paradigmų komplekso panaudojimas meniniame darinyje, garantuoja norimą išreikti reikšmę.
Vadovaujantis Wittgensteino reikšmės ir kalbos samprata, pamėginkime susikurti modelį (metodiką), pagal kurį būtų galima sukurti vaizdų/pavidalų visumos darinį, kuris pretenduotų tapti meno kūriniu. Kaip reiškia vaizdai/pavidalai ir kaip tas reikšmes valdyti?
Reikšmė yra įpratimas (įprotis). Įprantame atitinkamai matyti, reaguoti, veikti, suprasti. Kai kalbėjome apie kalbą, išsiaiškinome, jog ji yra išmokstama dresūros būdu. O dresūra yra pats mokymosi faktas, kurio dėka įprantame reaguoti atitinkamai ir automatiškai. Taisyklės, konvencijos bei papročiai taip pat dresūros dėka įgytų įpročių dalykas, nes kiekviena išraiška įgyja prasmę tik dėl vienokio ar kitokio jos vartojimo papročio. Įpročiai kinta istorijoje.
Reikšmė yra vartojimas. Ji visada yra susijusi su funkcija, ir veiksmu (praktikoje). Reikšmė yra vartojimas, nes žodis ar ženklas turi reikšmę tik jį vartojant. Kalbinis žaidimas geriausiai pabrėžia grynai funkcinę dalykų prasmę.
Reikšmė yra priežastiniame kontekste. Vartojimas ir veiksmas tos aplinkybės, kuriose yra reikšmė.
Reikšmė yra atitinkamų paradigmų kompleksas. Interpretuojamos reikšmės paaiškinimas gali būti suprastas įvairiai. Todėl yra reikalinga pabrėžti kontekstualumą. Interpretuojame pagal įpročius. Reikšmė, kurią asmuo suteikia žodžiui, priklauso nuo vaizdinių, kuriuos jis su tuo žodžiu sieja. Reikšmė, kurią turi tam tikro asmens vartojama išraiška, priklauso nuo to asmens intencijos, bei įpročių. Elgsena tai tam tikri sąmoningumo faktai. Pojūčiai pasireiškia tam tikru lingvistiniu ir nelingvistiniu elgesiu, bei įvairiais elgsenos komponentų deriniais. Saviraiška bei išraiška taip pat išmokstama ir grindžiama tam tikrų paradigmų išreikštais pojūčiais ar išgyvenimais, kurie dera tarpusavyje ir prie aplinkybių.
Akivaizdu, kad tobulo meno kūrinio kūrimo recepto surasti neįmanoma. Sunku apibrėžti kur slepiasi pati reikšmė. Šiuo (Wittgensteino reikšmės sampratos) atveju, reikšmė yra įpratimas - vaikystėje dresūros būdu įgytas įprotis reaguoti į dalykus ir gyvenimo reiškinius tinkamai. Dalykai reiškia priežastiniame kontekste – visiškai priklauso nuo aplinkybių. Reikšmė yra praktikoje. Reikšmė yra atitinkamų paradigmų kompleksas. Reikšmė yra visų šių dalyku sąveikos rezultatas. Reikšmė yra sąveika.
Vaizdus/pavidalus nuo mažens įpratus matyti ir naudoti pagal jų paskirtį, to paties ieškome bet kokiame kitame vaizdų/pavidalų visumos darinyje, kur randame tų komponentų. Dalykai reiškia pagal mūsų įpročius. Jie turi savo paskirtį, funkciją, yra pririšti prie konkrečių veiksmų ir aplinkybių. Daiktai yra sudaryti iš vaizdų/pavidalų ir turi savo paradigmų kompleksą. Viso to ieškome meno kūrinyje. Dalykai atpažįstami „iš pusės žodžio“. Pav. stalas susideda iš plokštumos, kuri pakelta ant keturių arba trijų atramų, vadinamų „kojomis“, tam tikrame aukštyje. Iš visos vienetų visumos užtenka detalės ir įprastų aplinkybių, kad dalykas būtų suprastas pagal įsisąmoninta ir įprastą reikšmę, bei būtų atpažintas. Yra begalė įvairiausių stalų, kurios stalais galime pavadinti tik dėl to, kad nulemia naudojimo aplinkybės. Kūrėjai nuolat balansuoja ant vaizdų/pavidalų atpažinimo ribos, tai ištraukdami juos iš konteksto, tai pridėdami jiems vienetų daugiau negu natūraliai yra, ar palikdami mažiau nei galima atpažinti.
Tiek kūrėjai, tiek meno vartotojai norėdami suvokti ar sukurti vaizdų/pavidalų visumos darinį užduoda sau tokius klausimus: kas daroma, kodėl daroma, kaip daroma ir kur padarytas patalpinamas. Šie klausimai neišvengiamai yra meno kūrinio sudedamoji dalis. Vietoje klausimo „kas yra menas?“ turėtume klausti „kada yra menas?“, o atsakyti į šį klausimą galima tik atsakius sau į minėtus „kas?“, „kodėl?“, „kaip?“ ir „kur?“ klausimus.
Meno darinyje reikšmės pagavos dėka įvardinami nematomi dalykai, kurie nerodomi.
“Objekto įvaizdis turi būti panašesnis į objektą nei bet koks jo vaizdas. Nes kad ir kokį sukurčiau vaizdą, panašų į tai, ką jis turi reprezentuoti, jis visuomet gali būti ir kažkieno kito vaizdas. O įvaizdžiui būdinga, kad jis yra kaip tik šito, o ne ko kito įvaizdis. Šitaip galima pradėti žiūrėti į įvaizdį kaip į virš – panašumą.”[27]
Geras pavyzdys su mėlynu arkliu. Visi žino iš patirties, kad mėlyno arklio nebūna. Bet kiekvienas pamatę mėlyno arklio atvaizdą vis tiek pasako kad tai arklys. Taigi, spalva niekuo dėta. Arklį atpažįstame iš jo pavidalo. Kiek reikia transformuoti atvaizdą, kad arklio vaizdas dingtų. Kada jau nebebus galima pasakyti, kad tai yra panašu į arklį? Labai įdomu stebėti, kaip vaikas atpažįsta gyvūnus žaislų pavidale. Vaikas pamatęs žaislinį arkliuką pasako jog tai arkliukas. Ir nesvarbu kokios jis spalvos ar formos. Bet kas tokį arklį padaro arkliu? Proporcijos? O gal kamanos? Ar uždėjus kamanas kokiam nors pliušiniam jautukui, nuėmus jam ragus, ar jis netaps arkliuku?
Visi žinome ir daugelis vaikystėje naudojomės tokiu supimosi įtaisu su atsisėdimu, įsikibimu ir dviem lankais. Dar būna nupieštas ant kaži kokios lentos profilio arklio galvos vaizdas. Pamate tokį įtaisą vaikams suptis, dažnai sakome, kad tai “supamas arkliukas”. Štai meno kūrinys sukurtas remiantis būtent supamo arkliuko idėja:
“Žaislas I“ 2000m. (metalas, oda)
Ar šis daiktas panašus į supamą arkliuką? Žinant, kad šis daiktas sukurtas remiantis minėta idėja, jau galima atsekti minties sklaidą ir įžvelgti arklio liekanas. Darbas buvo sukurtas remiantis vaikystės patyrimu ir baime per smarkiai įsisupus apsiversti. Dabar ši vaizdų/pavidalų visuma suvokiama ne tik vizualiai, bet ir per veiksmą. Į vaizdų/pavidalų visumos suvokimą įtraukiamas numatomas veiksmas ir numatomos pasekmės. Kūrinys tiesiogiai įkūnija teiginį, kad reikšmė yra vartojimas, kad ji suvokiama vartojimo ir veiksmo kontekste. Čia žiūrovas yra aktyvus vartotojas ir meno kūrinio sudedamoji dalis.
Kaip ir kito pavyzdžio atveju, dauguma žmonių kažkodėl šią vaizdų/pavidalų visumą vadina “Dviratuku”:
“Priemonė” 2000m. (granitas, metalas, dviračio dalys)
Tai joks dviratis. Nėra dviejų ratų. Nėra ratų apskritai. Yra tik trys dviračio detalės, kurios su žodžiu “du ratai” neturi nieko bendro. Čia stipriai veikia ne dviračio vaizdas, bet jo įvaizdis. Tiesiog esame įpratę tuos dalykus matyti kaip dviračio sudedamąsias dalis. Ir pirma mintis kuri šauna į galvą - tai „dviratis“. Šiuos daiktus įpratome matyti kasdienėje praktikoje ir atitinkamame priežastiniame kontekste. Todėl akis ir mintys tos vaizdų/pavidalų visumos iš karto nepajėgia išskaidyti į atskiras dalis. Nors iš karto pamatome, jog kažkas čia ne taip, vis tiek pirmas įvardinimas iškylantis mūsų mintyse yra – „dviratukas“.
Žodis turi reikšmę tiktai sakinio kontekste. Pavidalas yra reiškiantis pats savaime, bet patalpinus jį į vienokį ar kitokį kontekstą, įgaus papildomą vienokią ar kitokią prasmę. Sudėti greta du skirtingi vaizdai/pavidalai (sugretinimo kontekste) taip pat įgyja papildomą „trečiąją“ reikšmę. Pvz.: paimtas respiratoriaus dirželis ir prie jo pritaisyti žąslai, iš šių dviejų dalykų padaromas vienas, tam tikrą įtampą turintis daiktas, pavadinimu “Savikontrolė”.
“Savikontrolė” 2000m (kintamas dydis, metalas, audinys, plastmasė)
.
Kaip ir kokius sudėtume daiktus ar vaizdus, kad mūsų norimą darinį žiūrovas suvoktų taip kaip norime, kad jis būtų suvoktas? Viskas slepiasi mūsų žodžiuose, mūsų įpročiuose reaguoti atitinkamai į žodžius, dalykus ir gyvenimo reiškinius. Žodis „dėžė“ vienomis šiuo žodžiu įvardinto daikto vartojimo aplinkybėmis reiškia viena, kitomis – kitką. Pav. „karstas“ taip pat yra dėžė. Arba reiškinio vadinamo žodžiu „šešėlis“ vartojimo aplinkybės nulemia teigiamą arba neigimą reikšmę. „Būti kažkieno šešėlyje“, arba „šešėlinėje pusėje“ skamba negatyviai, nes esame įpratę šį žodį interpretuoti ir gretinti su tamsa, smurtu, korupcija ir panašiai. O šio reiškinio kitas apibūdinimas – žodžio „šešėlis“ sinonimas „pavėsis“ – jau suvokiamas kaip teigiamą reikšmę turintis dalykas, kaip atgaiva, apsauga. Žodžio ir tuo žodžiu vadinamo dalyko vartojimo kontekstas nulemia atitinkamą reikšmę, kuri yra įgyta dresūros būdu.
Kaip pasakyčiau, arba kaip byločiau apie nebeįgalią tradicinės skulptūros (lipdybos) raišką. Visi sutinka, kad žodis „skulptūra“ kelia asociacijas su tradicinės raiškos būdais. Skulptūra mūsų plačiojoje visuomenėje suvokiama kaip nulipdytas arba iškaltas realistinis pavidalas. Taip išmokta apie ją galvoti. Norimos apibūdinti vaizdu tradicinės raiškos nebeįgalumas tame, kad instituciniame lygmenyje, nebesugebama išmokinti minėtos raiškos būdu sukurti meno kūrinio.
Visų pirma reiktų išsiaiškinti, ką žmonės yra įpratę apibūdinti žodžiu neįgalus ir koks daiktas labiausiai manifestuoja tradicinės raiškos skulptūrą? Žodis „neįgalus“ naudojamas, turintiems kokią nors negalią apibūdinti. Be to, žodžio reikšmė turi savotišką emocinį krūvį, kelia atitinkamas asociacijas. Taip pat reikia išsiaiškinti, kokie vaizdai, vaizdiniai ar pavidalai siejami su šiuo žodžiu, kokiomis aplinkybėmis jis vartojamas. Kadangi mums reikia kalbėti tiksliai, tai reikia surasti universalų pavidalą, kuris butų visiems atpažįstamas. Tai mums paranku būtų naudoti invalido vežimėlio ratus.
Žodis „skulptūra“ visuomenės sąmonėje veikia kaip trimatis dailės kūrinys, kur dažniausiai vaizduojamas natūralistinis žmogaus atvaizdas. Paimkime skulptūros trikojį, skulptūros molbertą, ant kurio yra lipdomos skulptūros iš minkštos medžiagos. Tai koks daiktas būtų labiausiai universalus ir daugumai būtų atpažįstamas, kad jis paimtas iš skulptūros srities. Be to, reikia kad ir pirmasis daiktas manifestuojantis neįgalumą turėtų galimybę sėkmingai sąveikauti su skulptūrą reprezentuojančiu daiktu. Kadangi savo aplinkoje pavyko rasti dviejų tipų trikojus, vienas jų yra senas medinis, o kitas metalinis, su kurio dažniausiai susiduriama VDA skulptūros katedros studijose, tai bus galima aprašyti dar vieną pavyzdį. Taigi, šalia invalido vežimėlio ratelių mums labiau tiks metalinis trikojis. Dar mums reikės papildomų detalių. Dabar reikia sėkmingai sudėlioti vaizdus/pavidalus, kad jų sąveika bylotų mūsų norimu būdu. Visi esame įpratę matyti ir mąstyti taip, jog neįgalusis yra tas, kuris yra sėdintis vežimėlyje. Taigi, trikojis turi būti ant ratų, o ne ratai ant trikojo. Trikojo dvi kojas pastatysime ant dviejų vežimėlio ratų, o trečią koja ant mobilaus ratuko. Neįgalus žmogus, sėdintis vežimėlyje yra tas žmogus, kuris turi kokia nors fizinio arba protinio veiksnumo negalią. Nebeįgali skulptūra yra tokia, kuri praradusi fizinį ar intelektualinį veiksnumą, nebeturinti poveikio. Tas vaizdų/pavidalų darinys gali būti suprastas ir kita prasme – skulptoriaus kaip kūrėjo nebeįgalumu. Arba dar kita – siauresnės specializacijos – lipdybos nebeįgalumo prasme. Taigi, kadangi šis darbas rašomas laike, tai aprašytą situaciją pavyko įgyvendinti. Štai atlikto pavidalų visumos darinio pavyzdys:
„Replika I“ 2005m. (metalas, medis, guma)
Dabar panagrinėkime, ką galėtume padaryti iš kito tipo - seno medinio trikojo panašia tematika. Kadangi trikojis senas apdaužytas su „kultūriniu sluoksniu“ ir labai suvargęs, kaip ir anoji praradusi veiksnumą tradicinės raiškos skulptūra, tai apninka mintys apie šio amato mirtį (VDA instituciniame lygmenyje). Iš karto skubu pabrėžti, kad šio žanro mirtis sąlyginis dalykas. Bet kad skulptūra kaip atvaizduojamosios dailės žanras merdi, tai faktas. Taigi, senojo trikojo pagrindo formą, ant kurio dedami lipdiniai, mes pakoreguosime. Kvadratinį pagrindą pakeisime šiek tiek pratemto šešiakampio pagrindu, kuris primins karstelio formą. Karsto vaizdas/pavidalas taip pat turi emocinį krūvį kaip ir invalido vežimėlio ratai. Karstelio kontūrų trikojo viršus turėtų byloti apie skulptūros mirtį. Jei karstelio formos kontūrų neužteks reikšmės pagavai, tai reikės papildyti tuos kontūrus medžiaginiais apvadėliais, kuriais paprastai būna papuošiami karstai.
„Replika II“ 2005m (medis).
Ekspozicijos klausimas taip pat labai svarbus, nes reikšmė yra priežastiniame kontekste. Jei mes norėsime, kad šių vaizdų/pavidalų sąveikos reikšmė būtų perskaityta VDA institucijos kritikos atžvilgiu, tai reiktų eksponuoti VDA patalpose, arba galerijoje „Akademija“. O jei eksponuojama kur kitur, tai išgelbėtų užrašas, kad: „Šie trikojai priklauso VDA“. Arba subtilesnis variantas – aiškiai matomas VDA inventoriaus numeris.[28]
Kitas pavyzdys. Kaip byločiau apie smegenų užterštumą, kurį mums padeda vykdyti televizija, žiniasklaida, internetas ir kiti dalykai. Šiuo metu daugelis linkę sakyti, jog televizija teršia mūsų smegenis, kad holivudinė kultūra smukdo žmogaus mąstymą. Taip, gal jie ir teisūs, žmogus sėkmingai bukina save bendradarbiaudamas su televizija ir distancinio valdymo pulteliu dar fragmentuoja ir taip fragmentišką vaizdą. Žiūrovas keikia televiziją, kad ji nieko gero nerodo, bet žiūri. O galėtu paspausti pultelyje esantį raudoną mygtuką ir eiti ką nors veikti, skaityti knygą, ar dar ką nors. Bet jis žiūri. Ir keikia. Bet žiūri... Vadinasi ne televizija mums teršia smegenis, o mes patys, savanoriškai tai darome. Dabar reikia aprašytą situaciją vizualizuoti. Kaip parodyti savo smegenų teršimo veiksmą? Yra toks posakis „prišiktos smegenys“[29]. Sau tai padaryti reiktų akrobatinių sugebėjimų. Tiesmukumo čia neišvengsime. Tiesmukumas kartais yra parankus paveikumui. Kaip žodžių junginio „prišiktos smegenys“ vizualizacija kalbėtų pati už save? Žmogaus sėdinčio ant klozeto vaizdą transliuosime per televizorių. Padarysime bėgančius kadrus. Taip galva atsidurs po sėdyne. Bėgantys kadrai padeda ne tik vaizdo apvertimo, bet ir vizualinio triukšmo įspūdžiui sukurti, kuris taipogi prisideda prie smegenų užterštumo. Garso takelis galėtų būti fragmentuoti reklaminių šūkių, vinječių, laidų, filmų nuotrupų garsai. Turėtų susidaryti „bėgimo per kanalus“ įspūdis.
Prisirišama ne vien prie televizoriaus, bet ir prie interneto, kompiuterinių žaidimų. Taip pat mūsų smegenys būna užvaldytos ir kitų įvairių dalykų, tokių kaip seksas, saldumynai, svaigalai, meditacija, maistas ir begales kitų. Įvairios manijos priverčia galvoti apie konkretų troškimą.
Aspirantūros studijų metinei parodai pavyko įgyvendinti aprašytos kūrinių grupės sumanymą, kurią pavadinau „Sau į smegenis“. Kūrinį sudaro kelios sudedamosios dalys: iš įvairių medžiagų padarytos smegenys ir video darbas. Video darbas buvo įgyvendintas taip, kaip anksčiau aprašytas. Sėdintis ant unitazo žmogus (paties autoriaus atvaizdas) nutaisęs atitinkamą išraišką, pasirėmęs rankomis galvą žiūri tiesiai į „ekraną“. Vaizdas bėgantis, vizualinis ir verbalinis triukšmas.
Septynios smegenys padarytos iš skirtingų dalykų. Dalyko vaizdas padarytas iš kitos srities dalykų sukuria įtampą, kelia papildomų asociacijų. Kadangi dalykai suvokiami vartojimo ir veiksmo kontekste ir pagal išmoktas reikšmes, tai smegenų pavidalą įgavę alaus kamšteliai, prezervatyvai, nuorūkos, makaronai, stiklo karoliukai, kempinė ir šokolado popierėliai kelia atitinkamas asociacijas. Dalykai atsidūrę kitame kontekste nei esame įpratę juos matyti, bei įgavę dar kito dalyko pavidalą, sukuria mums norimą trečiąją reikšmę.
„Sau į smegenis“ 2005m. (įvairios medžiagos)
Taigi, kaip buvo minėta skyriaus pradžioje, visa reikšmė yra įpratimas - vaikystėje dresūros būdu įgytas įprotis reaguoti į dalykus ir gyvenimo reiškinius tinkamai. Į smegenų vaizdą/pavidalą mes reaguojame kaip į žmogaus protą, pažangą ir sąmoningumą atstovaujantį dalyką. Dalykai reiškia priežastiniame kontekste – visiškai priklauso nuo aplinkybių. Smegenų pavidalas padarytas iš konkretaus pavidalo tokio kaip nuorūkos, mūsų sąmonėje veikia pagal visas to dalyko vartojimo reikšmes, nes reikšmė yra praktikoje. Reikšmė yra atitinkamų paradigmų kompleksas. Smegenys iš nuorūkų ar kitų dalykų, pavidalų reikšmių tarpusavio sąveikos dėka, vaizdų/pavidalų visumą padaro vieną reikšmę turinčiu dariniu. Meno kūrinio reikšmė yra dalykų reikšmių tarpusavio sąveikos rezultatas.
Dar aptarsime porą kūrinėlių, kurios taip pat buvo įgyvendinti aspirantūros studijų metinėje parodoje. Juos aptarti norisi, todėl, kad jie suvokiami tiesiogiai vartojimo ir veiksmo kontekste. Tai kūriniai iš „Žaislų“ serijos:
„Žaislas XI“ 2005m. (metalas, ratukai)
Šio kūrinio vizualinė pusė, kai nematome veiksmo, yra visiškai neišvaizdi ir nepatraukli. Tiesiog keli tarpusavyje suvirinti juodo metalo vamzdžiai. Intriguoja nebent tai, kad apatinis skersinis turi riedučių ratukus. Žmogus, šiuo atveju trys žmonės, yra ne tik kūrinio visumos suvokimo sudedamoji, bet ir dviejų atskirų segmentų jungiamoji dalis. Be jų, šios konstrukcijos rodymas, bergždžias dalykas, nes visiškai nesuvokiama dalyko paskirtis. Be žmonių nepagaunama reikšmė, kuri suvokiama tiesiogiai tik vartojimo ir veiksmo kontekste. Matant šių vaizdų/pavidalų/dalykų visumą, be ėjimo viena kryptimi, dar peršasi sunkumo, klampumo asociacijos, kaip sunku eiti viena kryptimi skirtingų kultūrų ar tautų žmonėms, kolektyvinio jausmo ugdymo, ir pan.
Tuo tarpu kitas kūrinėlis – „Žaislas XII“ jau tradicine raiška tapusi vaizdų/pavidalų visuma, kuri taip pat tiesiogiai suvokiama vartojimo ir veiksmo kontekste. Tiesa, čia vizualinė struktūra turi patrauklumą, kontrastuoja medžiagos, yra formos įtampa, bet ir čia be žmogaus kūno nebūtų suvokiama tikroji paskirtis.
„Žaislas XII“ 2005m. (metalas, virvė)
Galima ne tik vizualiai stebėti performatyvaus pobūdžio vaizdų/pavidalų visumą, bet ir suvokti ją „iš vidaus“. Tik žiūrovui tapus dalyviu ir atsidūrus veiksmo viduje, kūrinys bus suvoktas iki galo.
Kūrėjas privalo būti režisierius (pranc. régisseur < lot. rego – valdau) sudarantis kūrinio interpretacinį planą. Kuriant meninius darinius privalu suvokti ir valdyti žiūrovo (ar jis bus pasyvus stebėtojas, ar taps aktyviu meno kūrinio dalyviu) interpretacijų galimybes. Tinkamai parinkti norimo išreikšti dalyko paradigmas ir jų komponentų derinius sudėti taip, kad pasiektum maksimalų meninio darinio įtaigos rezultatą.
Taigi, reikšmė yra įprotis – vaikystėje įgyta tinkama reakcija į dalykus; ji yra priežastiniame kontekste bei praktikoje; reikšmė yra atitinkamų paradigmų kompleksas ir ji yra visų šių dalykų sąveikos rezultatas. Nuo mažens išmokę dalykus suprasti tinkamai ir atitinkamai į juos reaguoti, meno darinių sudaryme bei interpretavime naudojamės tuo pačiu įprasminimo modeliu.
Meniškumo vertinimas. Kas yra meniškumas, kurį mes čia taip siekiame aprašyti, išmokti ir dar geriau – įvertinti dešimtbalėje sistemoje...? Visi, tiek menininkai, tiek menotyrininkai, tiek žiūrovai kalba apie kažkokį meniškumo buvimą meno kūrinyje, arba jo nebuvimą. „Plačiojoje sąmonėje“ žodis „meniškas“ suprantamas kaip dailiai padarytas. Dailiai padaryti gali būti įvairūs dalykai, bet jie su dabartinės postmoderniosios meniškumo sąvokos samprata gali neturėti nieko bendro. Kita vertus, kai postmodernizmas toleruoja aukštosios kultūros ir vadinamosios masinės ar populiariosios kultūros susiliejimą, tai meniškumo apibrėžimo „dailiai padarytas“ dalykas, gali puikiai pasitarnauti meno darinyje kaip postmodernaus kūrinio sudedamoji dalis, elementas, reikalingas reikiamai reikšmei išgauti. Bet kol kas visuose peržiūrėtuose lietuviškuose žodynuose žodžio „meniškas“ prasmė neatitinka šios dienos meniškumo sampratai apibrėžti.
Kaip jau buvo minėta antrame skyriuje, postmodernaus meno uždaviniu tampa ne grožio, o prasmės paieškos. Reiškia, visi kalba apie prasmės buvimą, arba jos nebuvimą meno kūrinyje. Balansuojama ant prasmės ir beprasmybės lyno. Mano manymu beprasmybė mene neegzistuoja. Nes visi vaizdai/pavidalai/dalykai turi žodinį įvardinimą. Net jei būtų bandoma sukurti tokį meno kūrinį, kurio negalima įvardinti, vis tiek jis būtų interpretuojamas, vis tiek turėtų spalvą, kokį nors tąsumą, kvapą ar garsą, kurie keltų vienokias ar kitokias asociacijas, ir tos asociacijos būtų įprasminamos žiūrovo viduje kalbiniu pagrindu. Meno ugdymo institucijoje, kai susiduriama su meniškumo vertinimu, iškyla išraiškos panaudojimo tikslingumo klausimas. Bet tai nėra prasmės nebuvimas, o intencijų ir rezultato prasilenkimas. Susiduriama su įtaigumo ieškojimo problemomis siekiant išreikšti kūrinio turinį.
Kadangi rašydamas šį darbą įsitikinau, kad neįmanoma padaryti bereikšmės vizualinės struktūros, ar meninio darinio, nes jis vis tiek kels asociacijas, tai belieka kalbėti apskritai apie meninės veiklos kaip tokios prasmingumą, ar to užsiėmimo beprasmybę. Kaip pastebi M. Japertas, „...kiekvienas galimas sakinys yra taisyklingai sudarytas, ir jeigu jis neturi jokios prasmės, tai gali būti tik dėl to, kad kai kurioms jo sudedamosioms dalims nesuteikėme jokios reikšmės.“[30] Beprasmybe kūrinys ima dvelkti tada, jo sudedamosioms dalims nesuteikiame jokios reikšmės. Jei viena ar kita dalis nieko nesako, kitaip tariant nesuteikia norimos išreikšti prasmės, o tik „įneša“ bereikalingą vizualinį triukšmą, jos ramia sąžine galime atsisakyti. Turi būti aišku vardan ko tai buvo daroma. „Norint suprasti tai, kas atvirai guli prieš mūsų akis, nepakanka kolekcionuoti prisiminimus apie tai, ką visi žino, mato ir vartoja. Net akivaizdžių dalykų supratimas neateina savaime, o reikalauja vienokio ar kitokio „teorinio aparato“.“[31]
Taigi, meniškas vaizdų/pavidalų visumos darinys yra tas, kuris savyje turi daugiau reikšmės negu yra išorėje, kai menininkas tomis reikšmėmis vaizdų, pavidalų, formų, kvapų, garsų ir kitokių dalykų pagalba sugeba rišliai artikuliuoti, išreikšti norimą pasakyti dalyką. Meniškumas yra tam tikras paradigmų kompleksas, o jį vertinant atsižvelgiama į atitinkamus paradigmos komponentų jungimo būdus. „Kai paradigmos dalyvauja, kaip ir turi būti, ginčuose dėl paradigmos pasirinkimo, jų vaidmuo neišvengiamai yra loginis ratas. Kiekviena grupė remiasi savo paradigma stengdamasi apginti šią paradigmą.“[32] Įvairių meno krypčių atstovai kalbėdami apie meniškumą ir ginčijasi būtent siekdami apginti savąją paradigmą. Atsisakymas vienos ar kitos krypties paradigmos, reiškia atsisakymą pačios krypties. „Perėjimas prie naujos paradigmos yra mokslo revoliucija“[33] Taigi, meno dariniuose yra dalykų prasmės ir tas prasmes įkūnijančios materialiosios laikmenos. Paradigmų komponentai konstruojant meninius darinius parenkami pagal norimų išreikšti dalykų atributus.
Skulptūros katedra pratina savo auklėtinius prie rišlios artikuliacijos vaizdais/pavidalais. Studentai jau nuo studijų pradžios pratinami prie tos minties, kad jie turės savo kūriniais stengtis sėkmingai konkuruoti meno rinkoje ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Taigi, tas postmodernios estetikos bruožas „meno rinka“ yra labai aktualus meniniame ugdyme, nes menininko specialybė renkamasi ne tik dėl saviraiškos, bet ir siekiant iš to amato valgyti duoną. Žinoma, būtų per drąsu sakyti, kad postmoderniojo meno meniškumas slypi kūrinio vertėje, kad meniškumo įvertinimo kriterijus galime pamatuoti piniginiais vienetais... Mano manymu tai „įmanoma“, pažvelgus į meniškumo vertinimo sistemą balais, nes atsižvelgiant į balų vidurkį yra mokama stipendija.
Kai tinkamai sudėlioti paradigmų komponentai, tuomet kūrinys puikiai komunikuoja su žiūrovu, puikiai sąveikauja su aplinka, sukuriama įtampa arba nuostaba žiūrovo viduje. Pasaulis sudarytas iš daiktų, bei jų turinių, o daiktai sujungti santykiu, kuris yra loginis pasaulio karkasas. Įtampa arba nuostaba sukeliama pateikiant objektus, vaizdus, reiškinius (paradigmos komponentus) kitaip nei akis ir protas buvo pratę juos matyti bei suvokti, ne taip kaip buvome išmokyti į juos reaguoti. Visa tai galima sukelti įvairiomis išraiškos priemonėmis: medžiagų sukeitimu, daikto funkcijos sukeitimu, mastelio pakeitimu, transformacija, deformacija, ir pan. Trumpai tariant, vienokiu ar kitokiu būdu paminant įprastas nusistovėjusias gyvenimo formas, „pasityčiojant“ iš dresūros būdu įgyto loginio pasaulio vaizdo.
Pamėginkime pažvelgti, į kokias savybes atsižvelgiama, kai yra vertinama skulptūrą studijuojančių studentų kūryba.
Skulptūros katedros bakalauro studijų studentai vertinami pagal šias savybes: rezultatų (pagal užsibrėžtą tikslą) bei įvykdymo kokybę, dalyvavimą teorinėse diskusijose, kūrybinių sumanymų savalaikį pateikimą ir savalaikį užduočių atlikimą, studijų nuoseklumą, suinteresuotumą gilinant žinias ir prof. įgūdžius, atliktų užduočių brandumą, savitumą, probleminių užduočių suvokimą, kūrinio atitikimą pasirinktai erdvei (kontekstualumą), darbų apimtis, kūrybiškumą, darbų pateikimą, sumanymo originalumą ir įvairovę, profesionalius įgūdžius, techninį meistriškumą, iniciatyvumą, savarankiškų įgūdžių ugdymą, idėjų originalumą, teorinio darbo svarbos įvertinimą, studijų gylį, tyrinėjamo objekto pasirinkimo prasmingumą, meninį lygį, autentiškumą, temų atskleidimo gylį, teorinių paskaitų įsisavinimą, savitumą, sprendimų nelauktumą.[34]
Magistrantūroje studijuojantys studentai peržiūrų metu vertinami pagal šias savybes: savalaikiškumą ir pastovių studijų pobūdį, studijų gylį ir apimtis, autentiškumo pobūdį, teorinių paskaitų įsisavinimą, praktinių užduočių atlikimą ir jų savitumą, sprendimų nelauktumą bei jų efektyvumą, savarankiškumą, iniciatyvumą, gaunamą rezultatą, konstruktyvų darbą, darbo kokybę, studijų nuoseklumą, pagrindinės temos formavimą, pastangų tikslingumą, praktinio panaudojimo meniškumo efektą, pasirinkimo efektingumą, analitinio mąstymo įgūdžius, individualų įnašą į nagrinėjamą problemą, kūrybos meninį lygį, kūrybos mokslinį lygį, asmeninio požiūrio plėtrą, išraiškos priemonių panaudojimo tikslingumą, darbo apimčių įsisavinimą ir įvaldymą, įdirbio apimtis.[35]
Šios savybės surinktos iš mokymo programose esančių „vertinimo kriterijų“ skilties. Apibendrinant jas matome, kad yra vertinama už kūrybos procesą, ir rezultatą. Į procesą įeina savalaikiškumas, savarankiškumas, įsigilinimas į teorinę dalį, konstruktyvus darbas ir panašiai. Tuo tarpu rezultatas vertinamas pagal atlikimo kokybę, apimtis, išraiškos panaudojimo tikslingumą ir pan. Kitaip tariant už sugebėjimą atitinkamai parinkti ir tinkamai sudėti paradigmos komponentus.
„Realiai žvelgiant nė vienoje srityje, taip pat ir dailėje, ko gero, niekada nebuvo universalių ir visuotinai priimtų vertinimo kriterijų, kurios būtų galima taikyti kiekvienam kūriniui ir taip gauti matematinį jo kokybės koeficientą – paprastai daugiausia remiamasi asmenine tyrinėtojo nuojauta, estetine intuicija.“[36]
Skirtumas tarp meno ir ne meno tėra institucinio diskurso dalis, kuri kinta istorijoje. Vertinimas balais meno ugdymo institucijoje, kaip matome, paremtas visišku pasitikėjimu dėstytojų estetiniu skoniu bei jų estetine nuojauta. Nors tai yra kintantis dalykas, kuris ypatingai buvo ir vis dar yra juntamas, į tautinio tyliojo modernizmo mokyklą papūtus postmodernios estetikos vėjams. Taigi, pasitikėjimas autoritetų vertybių supratimu visais laikais ir visose kultūrose buvo veiksnus. Nieko naujo meniškumo įvertinimo srityje neišmąstysime. Pasitikėjimas turi vykti su sąlyga, kad katedroje dirbantys specialistai iš tiesu sugeba įtakoti studentų mąstymą, reiškiasi gebėjimu intelektualiniu ar moraliniu pranašumu nukreipti jų elgesį, kūrybą bei lavėjimą reikiama linkme ir yra besąlygiškai visų besimokančiųjų pripažįstami ir gerbiami.
Vis tik, net tokioje besąlygiško pasitikėjimo situacijoje, yra keistoka dešimties balų vertinimo sistema. Kur ta riba, kai bandoma apsispręsti, ar studentui rašyti septynetą ar aštuonetą? Kada meniškumas vertas septyneto arba aštuoneto? Mano galva, turėtų būti trys įvertinimai – kūrinys pavyko, kūrinys su trūkumais ir kūrinys nepavyko.
Kūrinys pavyko – kai visiems viskas yra aišku, kas tuo kūriniu norėta pasakyti, kai nepriekaištingas išpildymas, puiki sąveika su aplinkybėmis, kitaip tariant paradigmos komponentai yra „vietoje ir laiku“.
Kūrinys su trūkumais – kai yra įmanoma per porą savaičių pašalinti trūkumus.
Kūrinys nepavyko – kai trūkumai nustelbia privalumus. Kai neveiksni koncepcija, kai prastas išpildymas, kai nėra sąveikos su aplinkybėmis, kai visiškai prasilenkia studento intencijos su rezultatais. Kai parinkti komponentai neatitinka reikiamos paradigmos.
Išimtiniais atvejais, kūriniui nepavykus, galima atsižvelgti i kūrybos procesą ir savalaikiškumą. Bet tada iškyla klausimas ką tas studentas veikia toje mokymosi institucijoje, jei nuosekliai dirbdamas ir dalyvaudamas teorinėse diskusijoje kūrinys nepavyksta?
Intencijos ir rezultatas. Meno ugdymo institucijoje, kai susiduriama su meniškumo vertinimu, iškyla išraiškos panaudojimo tikslingumo, įtaigumo klausimas. Nuolatos klausiama „ką jis turėjo mintyje?“. Bet tai nėra prasmės nebuvimas, o intencijų ir rezultato prasilenkimas. Mokymosi procese neįmanoma išvengti „nusišnekėjimo“. Norint pasiekti teigiamą rezultatą, reikia, kad dėstytojas aiškiai suformuluotų uždavinius. Reikšmė kurią turi (arba turi turėti) studento vartojama išraiška, priklauso nuo jo intencijos. Jis prieš pradedant realizuoti kūrinį privalo sau atsakyti į paprastus, bet tuo pat metu esminius klausimus: kas daroma, kodėl daroma, kaip daroma, ir kur padarytas patalpinamas (kaip jis bus pristatomas). Tai padaryti reikia tam, kad studentas galėtų profesionaliai organizuoti savo darbą ir laiką darbui atlikti. Tik tada intencijos ir rezultatai neprasilenks.
Argumentacija. Prieš pradedant kurti, ar vykdyti norimą išreikšti dalyką, reikia tiksliai sau įvardinti ir argumentuoti visus paradigmos komponentus, kurie bus naudojami tam dalykui išreikšti. Reikia numatyti koks bus įtaigumas, kokiomis priemonėmis bus mėginama teigti norimą išreikšti dalyką, kiek bus nauji ir novatoriški paradigmų komponentų deriniai. Novatoriškumas, neturi būti nuobodus. Numatyti aplinkybių reikšmę, išanalizuoti ne tik tą vietą kurioje geriausia butu patalpinti kūrinį, į kokią publiką jis orientuotas, bet ir apmastyti kokios aplinkybės kūriniui visiškai nepalankios.
Reikšmės konstravimo pratybos. Retas studentas kokybiškai ir nuodugniai įsigilina į norimą pasakyti ar išreikšti dalyką ir tai atsispindi jų darbuose mokymosi procese bei peržiūrų metu. Reikėtų atskiros disciplinos, kuri padėtų skulptūros katedros studentams kokybiškiau kreipti savo mąstymą reikšmės sudarymo linkme.
Kokia tai galėtų būti disciplina? Dailės akademijoje yra puikus, bendras visiems studentams, vizualinės komunikacijos kursas. Kokia galėtų būti disciplina ar kursas, kuriame būtų gilinamasi būtent į specifinį reikšmės sudarymą apimties menuose? Apimties menai turi svarbų bruožą – jie yra apeinami, suvokiami laike ir judesyje. Tai turėtų būti paremta praktinėmis pratybomis ir turėtų būti gilinamasi į paradigmas, atributus, dalyko sudedamąsias dalis, papročius, kontekstus, jų turinius bei aplinkybes. Kursas galėtų vadintis „Vaizdo tekstas ir kontekstas“, arba „Reikšmės konstravimo pratybos“. Pagrindinis dėmesys būtų skiriamas kontekstui (lot. contextus – rišlus, susietas), kuris paprastai mene suvokiamas kaip aplinkybės, iš kurių tiksliai suprantama atskiro, į jas įeinančio dalyko, arba vaizdų/pavidalų visumos reikšmė. Skulptūros katedroje peržiūrų metu žiūrima ar studentas rišliai kalba savo meniniu dariniu. Kontekstualus kūrinys (pagal šį vertimą) yra ne tik sąveikaujantis su aplinkybėmis, bet ir rišlus. (ko- <lot. co- < con- (= cum) – su, kartu> – sudurtinių žodžių pirmasis dėmuo, reiškiantis buvimą kartu, bendrą veiklą; aplinkybė - sąlyga, veikianti ar lemianti padėtį). Tad labiau tiktų pirmasis apibūdinimas.
Reikšmės sudarymo pratybose, arba vaizdo teksto ir konteksto analizės pratybose dominuotų šie pagrindiniai paprasti keturi klausiamieji žodeliai: Kas? Kodėl? Kaip? Kur?
„Kas?“ Šį klausimą privalome turėti mintyje viso vaizdų/pavidalų visumos kūrimo proceso metu. Ką aš noriu padaryti, ką aš noriu pasakyti tuo vaizdų/pavidalų visumos dariniu? Kas reikš tą dalyką, kurį aš noriu išreikšti vienu ar kitu būdu? (Kas reiškia tą). Ieškojimas optimaliausio sprendimo į klausimą „kas reiškia tą“. Išskyrimas dalyko atributų bei tinkamų paradigmų derinių suradimas.
„Kodėl?“ Šis žodelis iliustruoja kūrėjo intencijas. Intencijos gali būti pačios įvairiausios. Studentas privalo suprasti ką ir kodėl daro. Reikia suprasti (bent pamėginti) savo ketinimus, įvertinti savo intencijas istorijoje. Kodėl tas klausimas yra aktualus. Tai ne tik reikšmės intencijų ar aktualumo (svarbos) prasme, bet ir reikšmės kaip prasmės prasme. Prieš pradedant vykdyti savo kūrybinį sumanymą reikia išsiaiškinti kodėl dalykas reiškia būtent tai ką aš noriu, kad reikštų. Kodėl jis reiškia mūsų sąmonėje ta prasme? Iš to kyla klausimas „Kaip?“ Čia reikia išsiaiškinti kaip reiškia ar reiškiasi dalykai. Koks bus poveikis panaudojus vienokius ar kitokius kūrybinius įrankius ir įtaigos priemones.
„Kur?“ Kokios aplinkybės nulemia reikšmę? Čia bene svarbiausias žodelis. Didelė šio tyrimo dalis buvo apie vartojimo ir veiksmo nulemtų aplinkybių reikšmes. Būtent kontekstas nulemia didžiąją dalį prasmės pasireiškimui. Jis gali pakeisti prasmę, priversti interpretuoti dviprasmiškai, nulemti „trečiosios prasmės“ atsiradimą.
Grįžkime prie Wittgensteino reikšmės sampratos ir pro jos prizme pažvelkime į galimos disciplinos, padėsiančios studijuojančiajam suvokti bei tinkamai išreikšti dalykus, programą bei galimas užduotis.
Dalyko užduotys turėtų atspindėti principines šio tyrimo („reikšmės konstravimo problemų“) nuostatas. Dalyko tikslas būtų - suvokti ir įvaldyti reikšmes vizualinėse struktūrose, tinkamai parinkti paradigmos komponentų derinius, išmokti valdyti kūrinio interpretavimo galimybes, lavinti gebėjimą perteikti kūrybinius siekius tikslingai panaudojant dalykų sąveikos principus.
Pradėkime nuo paradigmų komplekso. „Daugelis paradigmų egzistuoja tik tiems žmonėms, kurie geba jas atpažinti. Kryžiaus komponentai, išdėstyti tam tikra tvarka, galėtų tokie ir pasilikti; tačiau jie reiškia kryžių tiems žmonėms, kurie yra išmokę tą pačią paradigmą išskirti iš daugybės kitų komponentų. Tų paradigmų, kurios pasireiškia
žmonių elgesiu, tapatumą lemia žmonių reakcijos panašumas.”[37] Paradigmos yra įgytos dresūros būdu. Tinkamai parinkti ir sudėti paradigmų komponentus, suorganizuoti reikiamus derinius, yra sudėtingas, bet išmokstamas dalykas. Norint tai išmokti, reikia domėtis mus supančiu pasauliu, stebėti reakcijų į dalykus dėsningumus, pasirinkti tinkamą žiūros kampą. Kūryba nėra genijų prerogatyva, tai tiesiog specifinis mąstymo procesas, reikalaujantis atitinkamo nusiteikimo, sąlygų bei autoriteto palaikymo.
Norint tinkamai parinkti paradigmas, būtina atkreipti dėmesį į įpročius ir papročius kasdienėje veikloje. Jau buvome minėję, kad menininkai būtinai savo dariniuose parinks ir panaudos paradigmų komponentus kitaip, gal net ir priešingai, nei mes esame į tas paradigmas ir jų derinius išmokę reaguoti. Mūsų papročiai, kurių mes nebepastebime kasdienėje veikloje, tampa „išviešinti“. Tada mūsų kasdienybė pasirodo ne tokia elementari bei kasdieniška, kaip esame įpratę ją matyti. „Ilgalaikiai pasikartojantys ritmai suteikia kasdienybei organizuotos, sutvarkytos visumos pavidalą.“[38] Tik įsiveržus į mūsų sutvarkyto kasdienybės pasaulio matymą per meninius darinius, pastebime savo įpročių, reakcijų į reiškinius „stabilumą“. Kuriant meninius darinius pravartu suvokti iš pažiūros paprastus ir įprastus mus supančio pasaulio reiškinius, kurie reiškia ir reiškiasi vartojimo ir veiksmo kontekste.
Kasdienybėje nebepastebime begalės dalykų, kuriais naudojantis sėkmingai galėtume konstruoti reikšminius darinius. Kaip jau minėjau, antrajame skyriuje, vaizdų/pavidalų, arba dalykų prasmė priklauso nuo įprasto jų vartojimo veikloje. Tad, juos ištraukus iš įprasto buvimo/vartojimo konteksto ir jį patalpinus į jiems nebūdingas aplinkybes, arba sugretinus su kitais pavidalais/dalykais, sukuriama įtampa žiūrovo viduje. Įtampa kyla dėl to, kad ištraukus dalykus iš jų įprasto konteksto ir patalpinus į neįprastą, paminami, kritikuojami arba pabrėžiami žiūrovo papročiai. Taigi, mes mintims išreikšti naudojame pačias įvairiausias išraiškas, nuo garsų ir kvapų, formų ir spalvų iki
judesio ir emocijų, priklausomai nuo reikiamos paradigmos. Kuriant reikšminius (meninius) darinius privalu suvokti, kad dalykai turi prasmę veikloje, bet jie nėra veiksmas (išskyrus patį veiksmą), taip pat įsisąmoninti ir gebėti išreikšti įvairius dalykų sąveikų būdus veikmėje, įsigilinti į kontekstų turinio problemas.
Žodžiai, kaip ir pavidalai bei dalykai, kurios vartojame, turi ne vieną, o kelias reikšmes. Bet kuris žodis pavidalas ar dalykas gali turėti ir netiesioginę reikšmę. Žodis ar dalykas turi reikšmę vartojimo kontekste. Mokymosi procese būtina ugdyti gebėjimą elementarių kalbinių žaidimų pagalba suvokti ir tinkamai išreikšti sudėtingesnius dalykų darinius.
Privalu ugdyti gebėjimą tinkamai parinkti dalyko išreiškimui labiausiai padedančią materialinę kūrinio laikmeną. Surasti ne tik žodžio ir vaizdo, bet ir veiksmo ir vaizdo atitikmenis bei santykius. Veiksmo reikšmė, numatomo veiksmo santykis su vaizdu. Elementai atstovaujantys veiksmo potenciją. Veiksmas glaudžiai siejasi su erdve ir laiku. Felix Thuerlemann kalbėdamas apie erdvinį suvokimą išskiria topologinės kompetencijos sąvoką. „Topologinė kompetencija leidžia projektuoti į mus supančią erdvę tris kategorijas: horizontalumo (kairė/dešinė), vertikalumo (viršus/apačia), ir erdvės gilumos (arti/toli)“[39]
Gilintis ir suvokti metaforos reikšmę meniniame paveiksle ar reikšminiame darinyje (nesusijusių reiškinių sugretinimas, remiantis kurių nors jų savybių panašumu; metaforoje tai, kas lyginama, matyti iš konteksto, o tai, su kuo lyginama, reiškiama konkrečiu vaizdu).
Taigi, dalyko esminis tikslas būtų padėti studijuojančiajam suvokti, kad reikšmė yra įpratimas - vaikystėje dresūros būdu įgytas įprotis reaguoti į dalykus ir gyvenimo reiškinius tinkamai, kad ji turi prasmę priežastiniame kontekste – visiškai priklauso nuo aplinkybių, reikšmė yra praktikoje, reikšmė yra atitinkamų paradigmų kompleksas ir ji reiškiasi visų šių dalykų sąveikos rezultate. Naudojantis
“reikšmės konstravimo problemų“ principais ugdyti gebėjimą kurti paprastus audiovizualinius reikšminius darinius, kurie studijuojančiajam padės kurti sudėtingesnius kalbėjimo būdus.
Dalyko programa
Dalyko pavadinimas: „Vaizdo tekstas ir kontekstas“ arba „Reikšmės konstravimo pratybos“.
Tikslas: Suvokti ir įvaldyti reikšmes vizualinėse struktūrose, išmokti valdyti kūrinio interpretavimo galimybes, lavinti gebėjimą perteikti kūrybinius siekius tikslingai panaudojant vaizdų/pavidalų sąveikos principus.
Užsiėmimų formos: teorinės paskaitos, „workshop‘ai“ (seminaras pasikeisti patyrimu) ir praktinės užduotys, savarankiškas darbas.
Dalyko turinys:
Teorinės paskaitos:
Kalba, jos funkcija ir įgijimas. Paradigma. Reikšmė vartojimo ir veiksmo kontekste. Kalbinio žaidimo reikšmė. Interpretacija, performatyvumas ir aplinkybės. Konvencijos ir papročiai, jų sulaužymo reikšmė kuriant meninius darinius.
„Workshop‘ai“ ir praktinės užduotys:
1. Kalbos žaidimas. Praktikoje jis siejamas su vaizdinių konstravimu bei atpažinimu. Aprašymas - pamėginti išreikšti paprastą dalyką, randant tinkamas paradigmas a) kasdienės kalbos pagalba, b) mokslinės kalbos pagalba, c) poetinių žodžių pagalba (metafora) „Metafora nėra diskurso puošmena, ji turi emocinę vertę ir taip pat perteikia naują informaciją.“[40], d) asociatyvine kalbine išraiška. Kalbėjimas vaizdu – aprašytą dalyką išreikšti a) ikoniniu vaizdu, b) simboliniu. Įsigilinti į vaizdo ir žodžio santykį. Kuo labiau vaizdas nutolęs nuo natūros, tuo stipresnis turi būti kontekstualumo pabrėžimas. (kokios čia uogos? – mėlynės - o kodėl raudonos? – todėl, kad žalios)
2. Atributai (lot. attributum – tai, kas duota: neatskiriama daikto savybė, be kurios jis negali nei egzistuoti, nei būti įsivaizduojamas). Pasirinkto dalyko specifinių bruožų (paradigmų komplekso) išryškinimas, ikoniško atvaizdo transformavimas iki
nebeatpažinimo ribos. Iš vieno vaizdo perėjimas į kitą, transformuojant dalyko atributus. (kas arklį padaro arkliu?)
3. Patyrimo analizė. Paprastame įmatymas neįprastumo. Ką mes matome, priklauso nuo to į ką ir kaip žiūrime. Pažiūrėti į dalyką iš kuo įvairesnių pusių. Paprastą ir įprastą dalyką paversti neįprastu (juodas čirvų penketukas).
4. Konteksto analizė. Rastų daiktų ar dalykų sugretinimo būdu sukurti trečiąją reikšmę, reikšmės konstravimas įsigilinant į konteksto turinį.
5. Tikslinė grupė. Iš reklamos pasiskolinta sąvoka. Dabartiniai ir praeities meno kūrėjai dažniausiai orientuojasi į „elitinį meno vartotoją“. Pamėginti pasižiūrėti į pasirinktą problemą, kurią norima išreikšti meno kalbos pagalba, per keletą specifinių tikslinių grupių prizmę (pvz. Vaikai iki 10 metų, pankai, namų šeimininkės, chemikai ir pan.), kalbėti jiems suprantama kalba. To paties norimo išreikšti dalyko paradigmų komponentai parenkami pagal vienos ar kitos tikslinės grupės supratimą.
6. Įvairių manifestų analizė. Pasirinkti kokios nors meno krypties ar šakos manifestą ir išanalizuoti kuo jis tuo laikmečiu buvo svarbus ir naujas. Komandinio darbo pagalba priėjimas prie vieningos ir naujos išvados bei rezultato. Manifesto paskelbimas (kad ir utopinio, kad ir anekdotinio). Ta užduotis įgalina studentą įvertinti naujumo bei aktualumo problemas meno darinių konstravime.
Savarankiškas darbas - Žinių kaupimas bibliotekose, muziejuose, parodose, gamtoje, mieste, internete ir kt. Idėjų fiksavimas (piešiant, rašant, fotografuojant) rasti sau tinkamiausią pirminės idėjos užfiksavimo laikmeną.
Kadangi, postmodernaus meno uždaviniu tampa ne grožio (dailiai padaryto), o prasmės paieškos, peršasi išvada, kad dabartinė meniškumo samprata glaudžiai siejasi su reikšmės ir įprasminimo dalykais. Taigi, meniškas meninis darinys yra toks, kuris turi savyje daugiau reikšmės negu yra išorėje. Meniškumas yra tinkamai sudėti paradigmų elementai, o jį vertinant atsižvelgiama į sugebėjimą atitinkamai parinkti ir tinkamai sudėti paradigmos komponentus.
Šis tyrimas remiantis Wittgensteino reikšmės ir kalbos sampratos pagalba padėjo išsiaiškinti reikšmės funkcionavimą kasdieniame gyvenime, taip pat padėjo suvokti kokiu būdu „pagauname“ reikšmes meniniuose dariniuose. Naudojantis austrų filosofo iškeltomis idėjomis, pavyko įsigilinti į reikšmės pritaikymo galimybes meniniuose dariniuose. Remiantis Wittgensteino reikšmės samprata bei analitine filosofija pavyko pasiekti išsikeltus tikslus. Kadangi nėra objektyvių ir universalių meno darinių konstravimo būdų bei vertinimų, neįmanomos ir universalios estetinės kategorijos, tinkančios visiems meniniams laikmečiams, stiliams, kryptims bei estetinėms pažiūroms apibrėžti.
Kalbos pagalba mes įeiname į pasaulį, jos dėka suprantame ir išreiškiame dalykus. Kalbą, o taip pat įvardinimą mes įgyjame dresūros būdu. Išmokstame automatiškai reaguoti į dalykus ir gyvenimo reiškinius. Žodžių reikšmė reiškia(si) tik vartojimo ir veiksmo kontekste. Kalbiniai žaidimai padeda vartoti ženklus paprasčiau, juose išraiškos vartojimas garantuoja prasmingumą. Ženklus galima interpretuoti, pridedant viena prie kito, be galo ir tik performatyvumo dėka uždarome interpretacijų grandinę. Reikšmės remiasi konvencijos ir papročiais, kurie taip pat įgyti dresūros būdu. Reikšmė priklauso nuo intencijos. Elgsenos komponentų deriniais (paradigmomis) reiškiame ir suprantame pojūčius bei dalykus. Lingvistinė raiška yra paradigmų sudedamoji dalis, kuri vėlgi priklauso nuo išmokimo reikšti bei suprasti dalykus tinkamai.
Kadangi postmodernaus meno uždaviniu tampa ne grožio, o prasmės paieškos, tai į meno kūrinį žvelgiame kaip į prasminį darinį. Meno kūrinį suvokiame tuo pačiu, dresūros būdu įgytu įprasminimo modeliu, nes esame išmokę dalykus suprasti ir reikšti tinkamai. Dalykus įvardiname bei įprasminame kalbos pagalba. Išmokus suprasti dalykus tinkamai, suvokiame ir dalykų konvencionalius ženklinimus, kurie suvokiami tiksliai kaip raidės ir greičiau nei žodžiai. Dalykai sąveikaudami tarpusavyje sukuria mumyse trečiąją reikšmę. Tikslus paradigmų komplekso panaudojimas meniniame darinyje, garantuoja norimą išreikti reikšmę, nes suvokdami tokio darinio reikšmę, laikomės įprastų vaizdų/pavidalų/dalykų vartosenos būdų. Dalykų interpretacija visiškai priklauso nuo aplinkybių.
Reikšmės suvokimas yra pavaldus įpročiams, nes vaikystėje išmokstame tam tikros reakcijos į dalykus. Reikšmė yra suvokiama kontekste bei praktikoje. Reikšmė yra atitinkamų paradigmų kompleksas bei dalykų tarpusavio sąveikos rezultatas. Nuo mažens išmokę dalykus suprasti tinkamai ir atitinkamai į juos reaguoti, meno darinių sudaryme bei interpretavime naudojamės tuo pačiu įprasminimo modeliu.
Kadangi, postmodernaus meno uždaviniu tampa ne grožio (dailiai padaryto), o prasmės paieškos, tai dabartinė meniškumo samprata glaudžiai siejasi su reikšmės ir įprasminimo dalykais. Taigi, meniškas darinys yra toks, kuriame tinkamai sudėlioti paradigmų komponentai, kuris puikiai komunikuoja su žiūrovu, puikiai sąveikauja su aplinka ir turi daugiau reikšmės savo viduje negu yra išorėje. Meniškumo vertinime atsižvelgiama į sugebėjimą atitinkamai parinkti ir tinkamai sudėti paradigmos komponentus. Taigi, meniškas darinys (pagal dabartinę meniškumo prasmę) yra tada, kai visiems viskas yra aišku, kas tuo dariniu norėta pasakyti, kai nepriekaištingas išpildymas, puiki sąveika su aplinkybėmis, kitaip tariant paradigmos komponentai yra „vietoje ir laiku“.
Atlikto tyrimo rezultatai galėtų pasitarnauti jauniesiems kolegoms, studijuojantiems meno disciplinose. Norint įsitikinti ar susikurtas metodas yra veiksmingas bei naudingas mastymui mokymosi procese, reikalinga išmėginti jį praktiškai, dirbant su studentais semestro, arba vasaros praktikos metu. Visi netobulumai būtų koreguojami atsižvelgiant į mokymosi proceso eigą bei rezultatus.
22. Matonis, Vaidas. Šiuolaikinės meninio ugdymo koncepcijos. - Vilnius,2000
32. Rajackas, Vladas. Mokymo metodai. - Vilnius,1997.
38. ŠU, “Mokymosi programos 1999-2000 Dailės fakultetas”. - Šauliai.,1999.
42. VDA . Dailės ir architektūros tyrimų metodologinės problemos - Vilnius, 2000
[1] žr. Saulenė Pučiliauskaitė. Neteorinis kalbos mąstymas Wittgensteino filosofijoje. [Rankraštis] : daktaro disertacija : humanitariniai mokslai, filosofija (01H) / Kaunas, 2003.
[2] žr. Kosuth Joseph. Art after Philosophy. New York: Studio International, 1969.